Jonas Paulius II - lenkų ir ukrainiečių taikintojas

Pagrindinis lenkų ir ukrainiečių tautų susitaikinimo kūrėjas ir asmuo labiausiai prisidėjęs, kad šios dvi tautos atsisakytų praeities nuoskaudų ir kurtų naujus broliškus santykius, buvo popiežius Jonas Paulius II. Ir lenkai, ir ukrainiečiai šiandien visiškai atvirai pripažįsta, jog jei ne Jono Pauliaus II raginimai, naujas abiejų tautų santykių istorijos puslapis dar nebūtų atverstas.

Sekmadienį įvykęs lenkų ir ukrainiečių susitaikinimo aktas yra dar vienas etapas pastaruoju metu vykusio proceso, kurį skatino abiejų šalių vyriausybės ir visuomeniniai judėjimai, katalikų vyskupai ir, labiausiai, popiežius Jonas Paulius II.

Jau prieš dvejus metus, 2003 metų liepos 11 dieną, Vakarų Ukrainos Voluinės Pavlivka kaime įvyko Antrojo pasaulinio karo metais vykusių žudynių aukų minėjimas bei lenkų ir ukrainiečių tautų susitaikinimo diena. Prieš šešis dešimtmečius, 1943 metų liepos 11 dieną, ukrainiečių nacionalistai išžudė visus to kaimo gyventojus lenkus. Tai buvo pirmas brutalus pogromas, po kurio sekė kitos, beveik ištisus metus trukios žudynės ir keršto veiksmai lenkų prieš ukrainiečius ir ukrainiečių prieš lenkus. Ginkluotųjų grupuočių susirėmimuose, bet visų pirma brutaliuose pogromuose prieš civilius gyventojus, buvo nužudyta daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių. Taip pat ir vėliau, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, smurtas nesiliovė. Dabartinėje Vakarų Ukrainoje žiaurią pacifikaciją pravedė sovietų armija. O vakarinėje dabartinės valstybinės sienos pusėje, Lenkijoje, nauja komunistinė lenkų valdžia beveik visus ukrainiečius, apie pusė milijonų žmonių, deportavo į po karo Lenkijai prisikirtą Pomeraniją ir pietinę Rytprūsių dalį.

Popiežius Jonas Paulius II, prieš dvejus metus minint Voluinės žudynių šešiasdešimtąsias metines, Lenkijos ir Ukrainos vyskupams rašė:

Antrojo pasaulinio karo sūkuriuose, kai reikėjo didesnio solidarumo ir tarpusavio pagalbos, nelabosios jėgos užnuodijo žmonių širdis ir buvo pralietas nekaltas kraujas. Anų tragiškų įvykių atminimas lenkų ir ukrainiečių širdyse dabar jau ima brandinti gilios sąžinės sąskaitos būtinumą. Žmonės supranta, kad reikia susitaikinimo, kuris leistų nauju žvilgsniu žiūrėti į praeitį ir dabartį. Mūsų neseniai pradėtas naujasis tūkstantmetis reikalauja,- rašė Jonas Paulius II,- kad ukrainiečiai ir lenkai nebebūtų savo liūdnos praeities vergai. Jeigu Dievas Kristuje mums atleido, tai tikintys žmonės privalo sugebėti atleisti vieni kitiems patirtas skriaudas ir prašyti atleidimo už savo nusikaltimus. Tik taip įmanoma kurti gyvybę, teisingumą, santarvę ir taiką gerbiantį pasaulį. Ypač krikščionys yra pašaukti pripažinti praeities klaidas, kad pabustų sąžinės ir atsivertų širdys tikram, pastoviam atsivertimui.

Savo laiške Jonas Paulius II taip pat priminė, jog Didžiojo 2000-ųjų metų Jubiliejaus proga Bažnyčia išpažino savo vaikų praeityje padarytas klaidas ir prašė už jas atleidimo. Atsiprašymas ir atleidimas yra būtinos sąlygos, jei norime drąsiai ir su viltimi kurti naują meilės civilizaciją. Tą patį Bažnyčia siūlo ir pasaulietinei visuomenei, ragindama visus susitaikyti, nes be atleidimo neįmanomas teisingumas, be nuoširdumo neįmanomas bendradarbiavimas. Tai ypač svarbu prisimenant mūsų atsakomybę už ateities žmonių kartas. Turime susitaikinę auklėti tokią naują kartą, kurios nesąlygotų praeities kartų nesantaika ir nepasitikėjimas.

Dabar šį ilgą ir skausmingą susitaikinimo procesą, kurį ryžtingai nuo pat pradžių rėmė ir skatino Jonas Paulius II, vainikuoja šį sekmadienį Varšuvoje vykęs susitaikinimo aktas. Panaši iškilmė, dalyvaujant lenkų ir ukrainiečių vyskupams, numatyta ateinantį sekmadienį Lvove.