Septyni nauji ambasadoriai įteikė popiežiui skiriamuosius raštus.

Popiežius Benediktas XVI ketvirtadienio rytą audiencijoje priėmė septynių šalių – Azerbaidžano, Gvinėjos, Maltos, Naujosios Zelandijos, Ruandos, Šveicarijos ir Zimbabvės – naujųjų ambasadorių prie Šventojo Sosto skiriamuosius raštus. Pagal Vatikano protokolą, ambasadoriai prie Šv. Sosto reziduojantys Romoje kredencialų įteikimo proga popiežiaus priimami po vieną, o Romoje nereziduojančius ambasadorius kredencialų įteikimo proga popiežius priima po kelis. Vadinasi šie septyni ambasadoriai, kurie savo skiriamuosius raštus popiežiui įteikė ketvirtadienį, Romoje nereziduoja, o eina ambasadorių prie Šv. Sosto pareigas būdami akredituoti taip pat ir kitose šalyse.

Audiencijoje dalyvavusiems septyniems ambasadoriams popie˛ius Benediktas XVI pasakė neilgą bendrą kalbą, o taip pat kiekvienam atskirai įteikė po tekstą kalbos, kuriose detaliau aptarti dvišaliai ambasadorių atstovaujamų valstybių santykiai su Šventuoju Sostu.

Visiems ambasadoriams sakytoje bendroje kalboje popiežius ragino jų atstovaujamas šalis ir visą tarptautinę bendruomenę kurti teisingą ir brolišką pasaulį. Mūsų širdys negali būti ramios, jei matome šalia mūsų gyvenančius neteisingumą ir nelygybę kenčiančius žmones, jei matome badą ir skurdą, jei žmonės neturi darbo, maisto ir pastogės. Popiežius atkreipė dėmesį į bene didžiausią tarptautinės bendruomenės gyvenimo paradoksą: žemė gali pamaitinti visus jos gyventojus, tačiau vis tiek vieni gyvena visko pertekę, o kiti badauja. Dėl to, pagrindinė vertybė, kuria turi vadovautis tarptautinis gyvenimas turi būti solidarumas ir juo paremtas teisingas žemės resursų paskirstymas. Bažnyčia,- sakė Šv. Tėvas,- yra pasiryžusi padėti visiems kas kenčia, kalbėti balso neturinčių vardu, skelbti pagrindines humaniškas ir moralines vertybes, be kurių neįmanomas darnus visuomeninis ir tarptautinis gyvenimas. Vykdydama šią misiją Bažnyčia sau pačiai nereikalauja jokių privilegijų. Vienintelis dalykas, kurio Bažnyčiai reikia – tai religijos laisvė.

Naujiesiems ambasadoriams įteiktuose popiežiaus kalbų tekstuose aptarti specifiniai ambasadorių atstovaujamas šalis liečiantys dalykai. Ruandos ambasadoriui įteiktame rašte kalbama apie susitaikinimo ir atleidimo būtinumą. Šalies visuomenėje vis dar jaučiamos 1994 metų genocido žaizdos. Visiems piliečiams reikia garantuoti teisingumą ir lygybę. Reikia nuteisti nusikaltusius, tačiau negalima pasiduoti keršto pagundai. Tikrajam teisingumui reikalingas gailestingumas. Tikrajam susitaikinimui būtinas atleidimas. Tačiau svarbiausia teisingumo ir taikos garantija yra tvirtas pasiryžimas ateityje visus nesutarimus spręsti humaniškomis priemonėmis, kategoriškai atmesti smurtą kaip problemų sprendimo priemonę.

Zimbabvės ambasadoriui įteiktoje kalboje irgi daugiausiai dėmesio skirta susitaikinimui. Lyginant su Ruanda, Zimbabvėje padėtis visiškai kitokia. Čia karų ir genocidų nebuvo, tačiau šalies visuomenės gyvenime yra labai daug įtampos dėl kolonijinio laikotarpio palikimo. Praeityje patirtos nuoskaudos turi būti kuo greičiau pagydytos vardan visų šalies gyventojų ateities. Ši užduotis skirta visų pirma šalies politiniams lyderiams. Atsakomybė ir teisingumas, tarnavimas bendram labui, sąžiningumas, įstatymų gerbimas, pagarba visų piliečių teisėms – tai savybės, kuriomis privalo pasižymėti kiekvienas visuomeninio ir politinio gyvenimo lyderis.

Gvinėjos ambasadoriui skirtame rašte kalbama apie pabėgėlių dramą, kuri slegia daugelį Afrikos valstybių. Milijonai žmonių laukia, kad kas nors pagaliau susirūpintų jų tragišku likimu. Šiems mūsų broliams ir seserims reikia grąžinti teisingo gyvenimo viltį. Pabėgėliams reikia materialinės pagalbos, reikia sudaryti sąlygas, kad jie galėtų kuo greičiau grįžti į savo gimtąsias vietas, o svarbiausia – reikia kurti stabilumą, reikia galutinai išspręsti visus įsisenėjusius konfliktus, kurie yra ir priverstinio žmonių migravimo priežastis.

Visai kitos temos vyrauja popiežiaus kalboje skirtoje Šveicarijos ambasadoriui. Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko didelė visuomenės gyvenimo papročių evoliucija, kuri labiausiai palietė šeimą, susvyravo santuokos tvirtumas, įsigalėjo laisvas požiūris į santuokinę ištikimybę ir į gyvybės perdavimą. Šiais klausimais Bažnyčia neketina nuolaidžiauti ir per savo vyskupus drąsiai kels balsą visur ten, kur iškyla grėsmė žmogaus asmens orumui ir jo teisėms, visų pirma svarbiausiai kiekvieno žmogaus teisei – teisei į gyvybę.

Ambasadoriui atstovaujančiam Maltai, kuri neseniai įstojo į Europos Sąjungą, popiežius Benediktas XVI rašo apie krikščioniškas Europos šaknis. Visos Europą sudarančios tautos,- rašoma popiežiaus kalboje,- turi rūpintis jos vienybe ir solidumu. Tikrai įmanoma suderinti kiekvienos tautos interesus su bendra visų europiečių gerove. Maltiečiai, kurie pagrįstai didžiuojasi labai sena krikščioniška istorija, siekiančia apaštalų laikus, turi teisę ir pareigą bendroje Europoje skelbti krikščioniškos kultūros tęstinumą. Negalima leisti, kad trečiojo tūkstantmečio Europa gyventų su pakirstomis šaknimis, nutraukusi ryšį su savo daugiaamže tradicija. Nevalia išsižadėti krikščioniško kultūrinio ir dvasinio paveldo, kurį praeityje kūrė mūsų protėviai ir kuris šiandien mums priklauso ir mus įpareigoja.

Apie krikščioniškų vertybių svarbą visuomenės gyvenime kalbama taip pat tekste, kurį popiežius Benediktas XVI įteikė Naujosios Zelandijos ambasadoriui. Ryšys su krikščioniška tradicija garantuoja teisingą laisvės supratimą. Tikra laisvė neįmanoma be atsakomybės, tikra laisvė turi remtis tiesa, o ne pavienių individų užgaidas tenkinančiu reliatyvizmu. Popiežiaus kalboje taip pat primintas Naujosios Zelandijos piliečių indėlis į Europos tautų laisvę praeityje ir į teisingumo kūrimą įvairiose pasaulio šalyse šiandien. Antrojo pasaulinio karo metais Naujosios Zelandijos kariai kovojo už Europos išvadavimą. Šiandien jie dalyvauja taikos palaikymo misijose Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose.

Galiausiai naujajam Azerbaidžano ambasadoriui įteiktoje kalboje labiausiai akcentuojamas religinės laisvės būtinumas. Azerbaidžaniečių tauta iš pastarųjų dešimtmečių savo istorijos puikiai žino, jog jei varžoma žmogaus siela, jei niekinamas ir griaunamas žmogaus dvasingumas, nuo to nukenčia ir tautos dvasia. Dėl to reikia gerbti žmonių religinius įsitikinimus, reikia visiems garantuoti tikėjimo laisvę. Popiežius džiaugiasi, kad dabartiniame Azerbaidžane religijos laisvė garantuota visiems šalies piliečiams. Atskirai paminėtas buvusio prezidento Alijevo mostas: katalikams suteikta pagalba pasistatyti sau bažnyčią. Popiežius paminėjo taip pat ir kitas laives, būtinas teisingos ir demokratiškos visuomenės kūrimui. Palankiai įvertinęs šiuo metu dedamas demokratėjimo pastangas, popiežius tikisi, kad šiuo keliu Azerbaidžanas žengs ir ateityje.