Maldų diena už šventus kunigus.

Šį penktadienį, birželio 3 dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo švenčiama Švenčiausios Jėzaus Širdies šventė. Kartu minima ir popiežiaus Jono Pauliaus II 1995 metais įvesta Pasaulinė maldų diena už šventus kunigus.

Nuo seno liaudies pamaldumo tradicijoje birželis yra skirtas Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai. Dabartinės Švenčiausiosios Jėzaus širdies kulto formos kildinamos iš septynioliktame amžiuje gyvenusios prancūzų šventosios Margaritos Marijos Alacoque regėjimų, o 1899 metais, besiruošiant žengti į dvidešimtąjį krikščioniškos istorijos amžių, popiežius Leonas XIII enciklikoje "Annum Sacrum" nurodė, kad visame pasaulyje "viešu ir iškilmingu" aktu žmonija būtų pavesta Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai. Tas iškilmingas žmonijos pasiaukojimo Jėzaus Širdžiai aktas buvo atliktas 1899-ųjų birželio 11 dieną. Ir šiandien, per birželines pamaldas Jėzaus Širdies garbei meldžiame, kad Jėzus būtų Valdovas ne vien ištikimųjų, kurie nuo jo niekada nesitraukia, bet ir sūnų palaidūnų - kad jie greitai sugrįžtų į Tėvo namus ir nežūtų dvasios skurde.

Kaip sakyta, nuo 1995 metų, taigi jau vienuoliktą kartą, tą pačią dieną kaip ir Jėzaus Širdies šventė, pažymima kunigų šventumo diena. Popiežius Jonas Paulius II, steigdamas šią maldos dieną, visiems Bažnyčios nariams norėjo dar kartą priminti, kad kunigystė nėra profesija, kad kunigystė nelygi kitoms žmonių profesinėms pareigoms ir kasdien atliekamiems darbams. Kunigas ne atlieka kunigo pareigas, bet kunigas “yra” kunigas. Šventimų akimirką kunigas perkeičiamas. Nuo šventimų akimirkos jis yra “alter Christus” – kitas, antras Kristus ir savo tarnystę atlieka ne iš savęs, bet “in persona Christi”, tai yra ne tik Kristaus vardu, bet per jį veikiant pačiam Kristui.

Jėzus Kristus yra naujosios Dievo sandoros su žmonija kunigas ir auka. Kristus yra tasai, kuris aukoja Dievui auką ir tuo pat metu pats yra aukojama auka. Panašiai ir kiekvienas kunigas savo esybe ir visu savo gyvenimu turi Kristaus įspaustą neišdildomą aukotojo ir aukos žymę. O tai reiškia, kad visu gyvenimu sekdamas Kristų, tapatindamasis su Kristumi, kunigas yra išaukštintas savo bendruomenėje ir kartu įpareigotas sekti Kristaus klusnumu ir nusižeminimu.

Žinoma, pats kunigystės sakramentas neapsaugo kunigo nuo žmogiško silpnumo ir nuo suklupimų bei nuodėmių pavojaus. Pagundos, nuopuoliai ir neištikimybė nuolat gresia visai Dievo tautai, taip pat ir kunigams. Pagaliau juk ir tą akimirką kai Kristus Paskutinės vakarienės metu laužė duoną ir davė jos valgyti ir kai davė gerti vyno, vienas iš dvylikos apaštalų jau buvo suklupęs ir tapęs išdaviku. Taip pat ir Petras, kurį Kristus paskyrė pirmuoju tarp dvylikos, vos kelioms valandoms praėjus po vakarienės, net tris kartus išsižadėjo savo Mokytojo. Pasirinkdamas dvylika Kristus neturėjo iliuzijų, jis puikiai žinojo kokios yra žmogaus galimybių ribos. Šį Dievo pasitikėjimo žmogumi slėpinį puikiai išreiškė apaštalas Paulius, sakydamas: “Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo” (2 Kor 4, 7). Tačiau silpnumo ir nuodėmingumo konstatavimas jokio žmogaus nepateisina, juo labiau kunigo. Kiekvienas žmogus gali suklupti, bet privalo tuoj pat keltis. Juo labiau – kunigas. Kunigystės sakramento radikalumas reikalauja, kad kiekvienas kunigas turėtų savyje išpuoselėtą aiškią kunigišką savimonę. Tapęs kunigu, jis jau nebepriklauso sau. Tapus kunigus jau negali rūpėti jokie pašaliniai dalykai, o tik vien tai, kas priklauso jo misijai. O svarbiausia, kunigas turi mylėti Kristų, juo sekti kiekvieną gyvenimo akimirką, kunigo širdis turi būti panaši į švenčiausiąją Jėzaus Širdį.

Jėzaus Širdis yra bene suprantamiausias Dievo gailestingumo simbolis. Remdamasis šia tradicija popiežius Jonas Paulius II norėjo, kad ir kunigų šventumo diena būtų minima tą pačią dieną, kai Bažnyčia savo liturgijoje mini Švenčiausiąją Jėzaus Širdį.

Jau vienuoliktą kartą minėdami kunigų šventėjimo dieną, meldžiamės u˛ 405 tūkstančius Viešpaties vynuogyne visame pasaulyje besidarbuojančių kunigų. Meldžiame Švenčiausiąją Jėzaus širdį, kad kiekvienas pašauktasis šiai šventai tarnystei, suprastų kokią didelę atsakomybę prisiima ir kokiai kilniai tarnystei jis skiriamas. Ypač šiais laikais, modernioje visuomenėje, akivaizdžiai matome, kaip labai kunigo tarnystės sėkmė priklauso nuo jo duodamo asmeninio gyvenimo pavyzdžio. Kunigas turi būti išsilavinęs, kunigas turi būti gerai pasikaustęs įvairiose srityse, tačiau svarbiausia – jo kasdienis gyvenimas turi būti nuolatinis liudijimas tų dalykų, kuriuos jis žodžiais skelbia.

Šiemet maldų už šventus kunigus diena minima Eucharistijos metais. Šia proga, Šventojo Sosto Kunigų kongregacija paskelbė dokumentą, kuriame greta bendrų pamąstymų apie kunigystę dabartiniais laikais, daug dėmesio skiriama kunigystės ir Eucharistijos ryšiui. Dokumente dažnai cituojami popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymai apie kunigystę ir taip pat ištraukos kalbų, kurias per pastarąjį pusantro mėnesio laikotarpį nuo išrinkimo jau pasakė Benediktas XVI. Dokumento tekstą galima rasti Lietuvos katalikų Bažnyčios interneto puslapiuose: www.lcn.lt