Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp
savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo
kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus
Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją
dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane
yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris
mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią
protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.(Jn
6, 51-58)
DIEVAS SU MUMIS
Devintinių procesija, kuri šios šventės
proga palieka bažnyčių šventorius ir išeina į gatves, dabartiniais laikais vertinama
labai nevienareikšmiškai. Kai kas laikosi nuomonės, kad toks viešas tikėjimo demonstravimas
gali užgauti kitą tikėjimą išpažįstančiųjų ar visiškai netikinčių jausmus. Tiesa,
klausantis šių priekaištų, niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad visa tai jau buvo
kažkada girdėta, kai karingojo ateizmo sekėjai stengėsi, kad tikėjimas būtų uždarytas
tik bažnyčios šventoriuje ir taptų vien asmeniniu tikinčio žmogaus siekiu.
Netrūksta
priekaištautojų ir iš pačių bažnyčią lankančių žmonių tarpo, sakančių, jog tokia vieša
procesija – tai daugiau išorinė apraiška, nieko neduodanti širdžiai, kad kur kas daugiau
vertės turi jų pačių susikaupimas gamtoje, kur jie vieni gali pasikalbėti su Dievu.
Žinoma,
toje procesijoje šių “tikinčiųjų” nebus. Geriausiu atveju jie žvilgsniais palydės
nutolstančią procesiją ir Švenčiausiame Sakramente esantį Dievą, o po to eis Jo ieškoti
laukuose, apsiribos ramiu poilsiu namuose arba pasinaudos poilsio dieną siūlomomis
pramogomis.
Ko gero, kaip tik tokiais atvejais ir tenka kalbėti apie akimirkas,
kuomet Dievas praeina pro mus, o mes Jo taip ir nepastebime…
Bet kokie priekaištai,
keliami šios didelės šventės procesijai daugiau liečia pagarbinimo būdą, dalyvavimą
bendroje maldoje, tačiau tikriausiai niekas niekuomet negalės paneigti tos svarbos,
kurią turi suvokimas, kad šiame pasaulyje nesame vieniši, kad drauge su mumis visais
sunkumais ir viltimis dalijasi taip pat ir Švenčiausiajame Sakramente pasilikęs Atpirkėjas.
Be tokio suvokimo mūsų tikėjimas negali būti pilnas. Tuo mes išreikiame, kad meldžiamės
ne abstrakčiam po įvairiomis formomis besislepiančiam Dievui, tačiau bendraujame su
Juo, kaip esančiu mūsų tarpe.
Kaip tik todėl tradicinė Devintinių procesija
visuomet reiškė ne vien tik keliu praeinančius baltais rūbais apsirengusius dvasininkus
ar pasipuousius tos eisenos dalyvius, bet kartu buvo ir proga papuošti savo namus,
kuo nors išreikšti pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui, nors tai tebūtų ir nedidelis
per langą nuleistas kilimėlis, už lango rėmų u˛kišta kukli gėlių puokštė ar paprasčiausiai
švariai nuplautos durys.
Negera žmogui būti vienam,- tokius Dievui priskiriamus
˛od˛ius fiksuoja pirmoji ventojo Rašto knyga. Iš tiesų dalyvavimas toje procesijoje
ir yra tai, kas jungia žmones, kas leid˛ia jiems suprasti, jog jie yra Dievui brangūs,
nežiūrint jų gyvenimo klaidų ir sunkumų. Tai šventė, kuomet suprantame, jog visi galime
būti Dievui priimtini, jei tikrai to trokštame ir siekiame visa širdimi.
Devintinių
procesija išeina į gatves, tuo pačiu liepdama ir kiekvienam mūsų neu˛sidaryti savyje,
bet vieai paliudyti, kad esame su Dievu ir vieni su kitais. Tai reiškia, jog privalome
neslėpti savo noro padaryti ką nors gero, kad privalome galvoti, kaip būti geresniais,
patvirtinti, jog troktame ka˛ko varesnio ir savo širdyje.
Ko gero, Eucharistijos
dėka žmonėms įmanoma sudaužyti kietą egoizmo, indiferentikumo kiautą, kurį dabar
jau išmokome užsiauginti, ir tas kiautas, deja, darosi vis storesnis. Neįmanoma gyventi,
neturint vilties, jog pasaulis gali būti žmogiškesnis, teisingesnis, kad viena kita
gėlė gali sužydėti ir dvasinėse dykumose…
Visa tai priklauso nuo to, ar mokėsime
visi būti drauge prie savo Viešpaties, kuris eina mūsų gatvėmis, ar norėsime Jį taip
pat įsileisti ir į savo širdis…
Devintinių iškilmė mus mintimis perkelia į
Didįjį Ketvirtadienį, o iškilmingą procesiją galima lyginti su Kristaus kelione į
Alyvų sodą ir ant kryžiaus. Negi ir šiais laikais mes turėtume į visa tai žvelgti
tik iš tolo?… (kun. Adolfas Grušas)