Devintinės - Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

Šį ketvirtadienį buvo švenčiama Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, Devintinės. Nors pagal liturginį kalendorių Devintinės švenčiamos ketvirtadienį po Sekminių oktavos arba kitaip skaičiuojant – šešiasdešimtą dieną po Velykų, tačiau daugumoje pasaulio kraštų šį iškilmė nukeliama į sekmadienį. Taip yra ir Lietuvoje. Nors, tarkim, Lenkijoje, Kroatijoje, na ir žinoma – Vatikane, Devintinės švenčiamos ketvirtadienį. Italijoje iki 1977 metų ši šventė buvo švenčiama ketvirtadienį, o dabar keliama į sekmadienį. Nuo 1979 metų, tai yra nuo pirmųjų popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato Devintinių, rengiamos iškilmingos procesijos Romos gatvėmis. Tačiau tai ne lenko popiežiaus iš Lenkijos atneštas paprotys, o atgaivinta sena tradicija, Romoje gyvavusi keletą šimtmečių.

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta tryliktame amžiuje, o tiksliau – 1264 metais. Tai buvo reakcija į tuo metu Vakarų krikščionijoje ėmusį svyruoti tikėjimą realiu, tikrovišku Kristaus buvimu Eucharistijoje. Tais laikais įvyko ir garsusis Bolsenos stebuklas. Pasakojama, kad vienas čekų tautybės kunigas, vardu Petras, išgyvenantis pašaukimo ir tikėjimo krizę, 1263 metais keliavo iš Prahos į Romą. Pakeliui, jau netoli Romos, Bolsenos miestelyje jis aukojęs Mišias ir meldęs, kad Dievas sustiprintų jo tikėjimą. Mišių metu įvykęs stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjęs lašėti kraujas. Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV ir dėl Bolsenos stebuklo, ir, visų pirma, norėdamas sustiprinti tikėjimą Eucharistija, 1264 metais paskelbė bulę “Transiturus de hoc mundo”, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta “Viešpaties Kūno” – “Corpus Domini” šventė, šiandien vadinama Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo švente. Kartu su naujos liturginės šventės įvedimu gimė ir Eucharistinių procesijų tradicija. Romoje tuo metu Popiežiaus rūmai buvo ne Vatikane, bet prie Laterano Šv. Jono bazilikos, kuriai ir šiandien tebepriklauso Romos vyskupo katedros titulas. Būtent Laterano bazilikoje būdavo aukojamos Devintinių Mišios, o po Mišių popiežiaus vadovaujama procesija patraukdavo į netoli esančią Didžiąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos baziliką. Specialiai Devintinių procesijoms buvo nutiesta nauja gatvė, tiesia linija jungianti dvi bazilikas – iki mūsų dienų išlikusi Via Merulana. Devintinių procesijos šia gatve eidavusios kasmet iki 1870-ųjų, tai yra Italijos suvienijimo ir popiežių pasaulietinės valdžios pabaigos metų. Devintinių procesijų tradicija Romos Merulana gatve nutrūko visam šimtmečiui. Ją, kaip minėta, 1979 metais atgaivino popiežius Jonas Paulius II. Dabar, savo pirmtako Romoje atgaivintą Devintinių procesijų tradiciją tęsia popiežius Benediktas XVI. Tik deja apie šio ketvirtadienio Devintinių iškilmes šioje laidoje dar negalime kalbėti, nes ši mūsų laida baigiama rengti dar prieš 19 valandą Romos laiku prasidedančių iškilmių pradžią.

Įsimintinos praėjusių, 2004 metų Devintinės, nes būtent tą dieną, 2004 metų birželio 10-ąją, popiežius Jonas Paulius II pranešė apie skelbiamus Eucharistijos metus, kurie visoje Bažnyčioje švenčiami nuo praėjusių metų spalio iki šių metų spalio. Nuo pat Dievo Tautos kelionės pradžios, Eucharistijos sakramento šventimas ženklina ir pripildo vilties kiekvieną Bažnyčios gyvenimo dieną. Dėl to,- sakė Jonas Paulius II pernai per Devintines,- norėdamas, kad Eucharistijos sakramentas ženklintų naujo tūkstantmečio pradžią, pirmąją encikliką po didžiojo dutūkstantųjų metų jubiliejaus skyriau Eucharistijai, o dabar su dideliu džiaugsmu skelbiu Eucharistijos metus. Jie prasidės Pasauliniu Eucharistiniu kongresu, spalio mėnesį Guadalajaros mieste Meksikoje, o pasibaigs 2005 metų spalį Vatikane vyksiančia Vyskupų Sinodo asamblėja, kurios tema bus: “Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė”.

Šiemet švenčiami Eucharistijos metai, o taip pat pastaruoju metu skelbti Bažnyčios dokumentai liudija apie padidėjusį Bažnyčios rūpestį, kad tikintieji skirtų reikiamą dėmesį šiam Bažnyčios gyvybę palaikančiam sakramentui ir tinkamai jį švęstų. 2003 metų Didįjį Ketvirtadienį paskelbtoje enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ popie˛ius Jonas Paulius II priminė, jog Eucharistijos sakramentas negali būti laikomas tik simboliu, tik alegoriniu Kristaus buvimo Bažnyčioje ženklu. Eucharistija – tai tikro, realaus Kristaus buvimo sakramentas. Kai Kristus sako: “valgykite - tai mano kūnas, gerkite – tai mano kraujas”, jis nekalba simboliais. Jis sako tiesą ir Bažnyčia šią tiesą tiki.

2004 metų pradžioje kelios Šv. Sosto dikasterijos parengė dokumentą “Redemptionis Sacramentum”, kuriame nurodomos kai kurios praktinės Eucharistijos šventimo gairės ir dabartinėje Bažnyčios liturginėje praktikoje taisytini dalykai. Visų pirma priminta, jog Eucharistija – tai ne tik paskutinės vakarienės minėjimas, ne tik susibūrimas prie Viešpaties stalo, bet visų pirma – Kristaus aukos minėjimas. Buvo priminta, kad Eucharistijos šventimui būdingas džiugus šventinės vakarienės bruožas nenustelbtų aukos minėjimo.

Eucharistijos metų pradžiai buvo skirtas vienas paskutinių popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtų dokumentų – apaštališkasis laiškas “Mane nobiscum Domine” („Pasilik su mumis, Viešpatie“). Šiuo laišku kreipdamasis į viso katalikų pasaulio vyskupus, kunigus ir visus tikinčiuosius, popie˛ius ragino Eucharistijai skirtais metais pagyvinti Eucharistijos šventimą vietinėse Bažnyčiose ir tikinčiųjų bendruomenėse, pagilinti jo prasmę, grįžti prie anksčiau Bažnyčios gyvenime dažnai naudotų, o šiandien kai kur primirštų eucharistinio kulto formų. Pirmiausia vyskupams - vietinių Bažnyčių ganytojams, ir kunigams – parapijų ir bendruomenių vadovams, skirtas Popiežiaus prašymas imtis naujų iniciatyvų, kurių dėka Eucharistijos sakramentas būtų kiekvieno tikinčiojo gyvenimo ir krikščioniško sąmoningumo centre.

Praėjusių 2004 metų spalio mėnesį Meksikos Guadalajaros mieste vykusiu pasauliniu Eucharistiniu kongresu prasidėjo šiuo metu švenčiami Eucharistijos metai. O Eucharistijos metai pasibaigs spalio mėnesį vyksiančia Vyskupų Sinodo vienuoliktąja eiline asamblėja. Vyskupų Sinodas – tai pati svarbiausia kolegijinė Bažnyčios asamblėja. Romoje posėdžiausiantys viso pasaulio vyskupų atstovai svarstys praktines sielovados gaires, kad Eucharistija būtų Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė.

Visos Bažnyčios švenčiamais Eucharistijos metais norėdamas pagyvinti eucharistinį kultą ir pagilinti tikinčiųjų tikėjimą Kristaus tikrovišku buvimu Eucharistijos sakramente, popiežius Jonas Paulius II taip pat nusprendė suteikti visuotinius atlaidus visiems kas maldingai ir nuoširdžiai dalyvauja Eucharistijos šventime. Apaštalinės penitenciarijos, tai yra aukščiausiojo bažnytinio teismo sprendžiančio vadinamojo vidaus forumo, tai yra su sąžine susijusius klausimus, vadovas kardinolas James Stafford paskelbė dekretą, kuriuo nurodomos visuotinių atlaidų sąlygos. Atlaidai suteikiami visiems tikintiesiems, kurie pamaldžiai ir dėmesingai dalyvauja Eucharistijos šventime arba eucharistinėje adoracijoje. Atlaidams pelnyti keliamos įprastinės sąlygos – priimti Komuniją ir pasimelsti Popiežiaus intencijomis. Atlaidai suteikiami klerui ir vienuoliams Švenčiausiojo sakramento akivaizdoje privačiai arba bendruomeniškai kalbantiems Mišparus arba Valandų liturgiją užbaigiantį Kompletoriumą. Visuotiniai atlaidai taip pat suteikiami ligoniams, pasiry˛tantiems kai tik galės dalyvauti Eucharistijos šventime arba adoracijoje ir sukalbantiems „Tėve mūsų“, Tikėjimo išpažinimą ir eucharistinę invokaciją, pavyzdžiui „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą“. Atlaidai suteikiami taip pat ir tiems sunkiems ligoniams, kurie negali išpildyti net ir pastarųjų sąlygų. Jie gali pelnyti visuotinius atlaidus mintimis savo kančią aukodami gailestingajam Dievui ir vien sielos troškimu vienydamiesi su garbinančiais Švenčiausiąjį sakramentą. Pridursime, kad visuotiniai atlaidai nėra lygūs nuodėmių atleidimui, kaip kartasi klaidingai rašoma pasaulietinėje spaudoje. Susitaikinimo sakramentu Dievas atleidžia kaltę, bet nusidėjęs žmogus vis tiek turi atlyginti savo nuodėmėmis, meilės Dievui ir žmonėms stoka padarytą žalą. Šitaip susikaupusią meilės skolą po mirties žmogus grąžina apsivalydamas skaistykloje. Tačiau, Popiežius būdamas Kristaus vietininkas pasaulyje, Kristaus vardu tą skolą gali nubraukti visuotiniais atlaidais.

Apie popiežiaus Benedikto XVI vadovautas Devintinių iškilmes kalbėsime rytoj, o šį ilgą pasakojimą apie Devintinių istoriją ir apie visos Bažnyčios švenčiamus Eucharistijos metu baigiame ištrauka interviu, kurį Vatikano radijui davė Kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Francis Arinze: Yra keturi pagrindiniai Eucharistijos vaisiai. Pirma – šis sakramentas mus priartina prie Jėzaus, kai jį priimame būdami Dievo malonėje; antra – jis pagausina malonę mumyse, tai yra paties Dievo buvimą mumyse; trečia – mumyse sumažėja polinkis į nuodėmę, tampame atsparesniais pagundoms; ketvirta – priimdami Eucharistiją mes ragaujame amžino gyvenimo, Eucharistija – tai tarsi bilietas į dangų, nes Jėzus juk pasakė: kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tą aš prikeliu paskutinę dieną, tas gyvens per amžius.