"Ad Limina" vizitai Vatikane. Praėjusią savaitę atlikusius vizitą Ruandos vyskupus
pakeitė Burundi vyskupai.
Gegužės 23 dieną, pirmadienį, vizitą „Ad Limina Apostolorum“ Romoje pradėjo Burundi
vyskupai. Vizitas užtruks iki šeštadienio ir seka tuo po kaimyninės Ruandos vyskupų
„Ad Limina“, vykusio gegužės 16 -21 dienomis. Abi šalys turi daug panašumų, susiduria
su panašiomis problemomis, kurių didžiausia – visuomenės susitaikymo procesas po 1994
metų brolžudiško karo ir genocido, liūdnai paženklinusio abiejų šalių gyventojus.
Burundi - tai nedidelė valstybė centrinėje Afrikoje turinti apie 6 milijonus gyventojų.
Šių metų pradžioje Burundyje referendumo keliu – dalyvavo daugiau nei 90% krašto gyventojų
– buvo priimta naujoji konstitucija. Svarbiausia naujovė – labiau subalansuoti Hutu
ir Tutsi santykiai. Tutsi, nors sudaro gyventojų mažumą – tik 14% gyventojų – visada
užėmė valdančiąsias, raktines pozicijas valstybėje nuo pat 1962 metų, kai Burundis
pasiskelbė nepriklausomu nuo Belgijos. Nors referendumas praėjo labai sklandžiai,
tačiau dar anksti kalbėti apie visišką visuomenės susitaikymą. Konstitucija numato,
kad Tutsi etninė grupė Parlamente turės 40% deputatų, o Hutu – 60%. Visi įstatymai
turės būti priimti bent dviem trečdaliais balsų. Panaši proporcija kaip Parlamente
turi būti išlaikyta ir ginkluotose pajėgose. Prezidentą, turėsiantį du Viceprezidentus,
atstovausiančius Tutsi ir Hutu, rinks Parlamentas. Dar ir šiandien Burundžio valdyme
svarbiausius postus užima tutsi atstovai, nelabai linkę dalintis valdžia su varžovais
laikomais Hutu. Būtent šis faktorius dar ir šiandien kelia didžiausią nestabilumą
Didžiųjų Ežerų regione, kaip ir prieš kelioliką metų, kai prasidėjo pilietinis karas
ir genocidas. * * * Pirmieji bandymai skelbti Kristaus evangeliją Burundyje
užfiksuoti 1879 metais, tačiau prireikė beveik 20 metų, kol 1898 metais Muyaga ir
Mugera vietovėse susikūrė pirmos parapijos. Kaip ir kaimyninėje Ruandoje, gyventojai
priklauso dviem etninėm grupėm - tutsi ir hutu, liūdnai pagarsėjusiom pilietinio karo
žiaurumais ir vykdytu genocidu kaimyninėje Ruandoje, kurio dešimtosios metinės buvo
minimos pernai, 2004 metais. Nebuvo išvengta kruvinų susirėmimų ir Burundyje. Katalikų
Bažnyčia Burundyje daro viską, kad susitaikymo procesas neštų taikos vaisius. Ypač
kaimyninėje Ruandoje Bažnyčia buvo įvelta į savotišką sąskaitų suvedinėjimą ir netgi
apkaltinta dalyvavus genocide. Minint dešimtąsias genocido metines Ruandos parlamentinė
Komisija paskelbė išvadas, privertusias vyskupus reaguoti ir padaryti atitinkamą pareiškimą,
kuriame pirmiausiai buvo pabrėžta, jog tiesos neatitinka parlamentinės komisijos tvirtinimai
apie katalikų Bažnyčios dangstomus kunigus ir kitus atsakingus asmenis susitepusius
genocidu. Vyskupai tvirtino, jog Bažnyčia, kaip tokia, negali būti laikoma atsakinga
už savo narių klaidas, kurie veikė prieš Evagelijos įstatymus; jie patys atsako už
savo veiksmus. Visi Bažnyčios nariai, susitepę genocido nuodėme, turi prisiimti atsakomybę
už savo veiksmus prieš Dievą ir prieš artimą. Todėl kaltinimas Bažnyčiai, kad ji
neprisipažįsta dėl genocido ideologijos platinimo, neturi jokio pagrindo. Bažnyčia
tokio nusikaltimo nėra padariusi, o jos misija gerai žinoma visiems: sutaikyti žmones
su Dievu ir raginti visus broliškumui. Daugiau nei 60% Burundžio gyventojų laiko
save katalikais ir krašto vyskupai ragina padaryti viską, kad būtų kuriama nauja,
gyvybės kultūra, po tiek metų vyravusios mirties kultūros, skaudžiai palietusios taip
pat Bažnyčią bei jos Ganytojus. 1996 metais buvo nužudytas Gitega arkivyskupas Joachim
Ruhuna. 2003 metų paskutinėmis dienomis nuo žudikų kulkų mirė arkivyskupas Michael
Courtney, apaštališkasis nuncijus Burundyje. Naujosios – gyvybės kultūros - įtvirtinimas
buvo ypatingai pabrėžtas minint 100-ąsias Burundžio evangelizavimo metines. Buvo išsakyta
daug gražių žodžių apie tikėjimą šviesesne ateitimi, apie Burundžio Bažnyčios jau
atverstą naują puslapį savo gyvenime, apie misijinei praeičiai priklausantį praeitą
šimtmetį ir Burundžio katalikų įsipareigojimą patiems rašyti savo Bažnyčios istorijos
puslapius. Tačiau Burundžio katalikai ir toliau tikisi ir prašo kitų kraštų katalikų
paramos ir solidarumo, laukia jų maldų, ypač kai tarptautinės bendruomenės abejingumas
ekonominėms ir socialinėms problemoms daro gyvenimą Burundyje sunkiai pakeliamą. Burundžio,
kaip ir kaimyninės Ruandos katalikų gyvenimas gali būti vertinamas gan prieštaringai.
Iš vienos pusės, jaudina gyvas ir tvirtas tų žmonių tikėjimas, iš kitos pusės bendra
situacija šalyje yra sunki, teikianti nedaug vilčių ir visiems kitiems Didžiųjų Ežerų
regiono kraštams. Tų kraštų gyventojai yra tuo pat metu ir susiklosčiusios tragiškos
situacijos aukos ir pagrindinė jos priežastis. Po 1994 metų tragiškų įvykių ne kartą
buvo pasigirdę teiginių, jog Didžiųjų Ežerų regiono kraštuose evangelizacija buvo
paviršutiniška ir dėl šios priežasties prieš vienuoliką metų visą pasaulį pribloškė
neregėti žiaurumai ir žudynės, kilę regione. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie tikėjimo
neprarado ir jį išsaugojo, nepaisant baisių išbandymų, kuriuos eiliniam europiečiui
sunku net ir įsivaizduoti. Atsirado pasipiktinusių, jog tie žmonės – tutsi ir
hutu - susvyravo savo tikėjime ir nusirito į žiaurumų ir karo bedugnę. Betgi Bažnyčia
per daugiau nei 100 metų savo buvimo Didžiųjų Ežerų regione Afrikoje padėjo čiabuvių
papročius padaryti labiau atitinkančius Evangelijos dvasiai ir įdiegti pagarbą gyvybei.
Šios vertybės prieš 100 metų buvo bemaž visai nepažįstamos. Pagaliau tiems besipiktinantiems
galima priminti Evangelijos žodžius: "Kas papiktintų vieną iš šių mažutėlių, kurie
mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo
ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje". Kas gi nukreipė į klystkelius šiuos Jėzaus
mažutėlius? Kažkada jie – tutsi ir hutu - irgi kariavo tarpusavyje naudodami ietis
ir lazdas. Dabar turi šautuvų, kalašnikovų ir patrankų. Buvo labai atsargūs reikšti
savo nuomonę ir savo tiesą išsakydavo dažniausiai netiesiogiai. Dabar išmoko manipuliuoti
viešąją nuomonę propagandos pagalba ir nežinia kur rasti tiesą. Ši tauta susvyravo
tikėjime, bet jį išsaugojo. Šioje ekonomiškai labai silpnoje valstybėje Bažnyčia yra
gyva. Gyva savo kankinių antgamtine stiprybe ir visam Burundžiui bei kaimyninėms šalims
yra vilties šaltinis. Būtina, kad didžiųjų galybių ciniški interesai, pridengti strateginėmis
plonybėmis, nebūtų statomi aukščiau už žmonių kančią ir siekius išnaikinti jų širdyse
įsiviešpatavusią neapykantą. Tiems žmonėms labai reikia mūsų paramos ir maldų. Privalome
morališkai ir dvasiškai jiems padėti. Būtent apie tai kalbėjo ir popiežius Benediktas
XVI gegužės 13 dieną susitikęs su Romos vyskupijos kunigais. Senasis Žemynas, Europa,
ne tik nešė tikėjimą į kitus žemynus, bet ir smurtą bei prievartą, o Afrika dar ir
šiandien jaučia tas pasekmes – alinami gamtos turtai, ginklų kontrabanda, karai. Šventasis
Tėvas pabrėžė, kad esame pašaukti ir esame atsakingi, kad Afrika būtų krikščioniška. Pirmadienį,
gegužės 23 dieną, atskirose audiencijose popiežius Benediktas XVI priėmė Gitega arkivyskupą
Simon Ntamwana ir Bubanza vyskupą Jean Ntagwarara.