2005-05-24 12:36:13

"Ad Limina" vizitai Vatikane. Praėjusią savaitę atlikusius vizitą Ruandos vyskupus pakeitė Burundi vyskupai.


Gegužės 23 dieną, pirmadienį, vizitą „Ad Limina Apostolorum“ Romoje pradėjo Burundi vyskupai. Vizitas užtruks iki šeštadienio ir seka tuo po kaimyninės Ruandos vyskupų „Ad Limina“, vykusio gegužės 16 -21 dienomis. Abi šalys turi daug panašumų, susiduria su panašiomis problemomis, kurių didžiausia – visuomenės susitaikymo procesas po 1994 metų brolžudiško karo ir genocido, liūdnai paženklinusio abiejų šalių gyventojus.
Burundi - tai nedidelė valstybė centrinėje Afrikoje turinti apie 6 milijonus gyventojų. Šių metų pradžioje Burundyje referendumo keliu – dalyvavo daugiau nei 90% krašto gyventojų – buvo priimta naujoji konstitucija. Svarbiausia naujovė – labiau subalansuoti Hutu ir Tutsi santykiai. Tutsi, nors sudaro gyventojų mažumą – tik 14% gyventojų – visada užėmė valdančiąsias, raktines pozicijas valstybėje nuo pat 1962 metų, kai Burundis pasiskelbė nepriklausomu nuo Belgijos. Nors referendumas praėjo labai sklandžiai, tačiau dar anksti kalbėti apie visišką visuomenės susitaikymą. Konstitucija numato, kad Tutsi etninė grupė Parlamente turės 40% deputatų, o Hutu – 60%. Visi įstatymai turės būti priimti bent dviem trečdaliais balsų. Panaši proporcija kaip Parlamente turi būti išlaikyta ir ginkluotose pajėgose. Prezidentą, turėsiantį du Viceprezidentus, atstovausiančius Tutsi ir Hutu, rinks Parlamentas. Dar ir šiandien Burundžio valdyme svarbiausius postus užima tutsi atstovai, nelabai linkę dalintis valdžia su varžovais laikomais Hutu. Būtent šis faktorius dar ir šiandien kelia didžiausią nestabilumą Didžiųjų Ežerų regione, kaip ir prieš kelioliką metų, kai prasidėjo pilietinis karas ir genocidas.
* * *
Pirmieji bandymai skelbti Kristaus evangeliją Burundyje užfiksuoti 1879 metais, tačiau prireikė beveik 20 metų, kol 1898 metais Muyaga ir Mugera vietovėse susikūrė pirmos parapijos. Kaip ir kaimyninėje Ruandoje, gyventojai priklauso dviem etninėm grupėm - tutsi ir hutu, liūdnai pagarsėjusiom pilietinio karo žiaurumais ir vykdytu genocidu kaimyninėje Ruandoje, kurio dešimtosios metinės buvo minimos pernai, 2004 metais. Nebuvo išvengta kruvinų susirėmimų ir Burundyje. Katalikų Bažnyčia Burundyje daro viską, kad susitaikymo procesas neštų taikos vaisius. Ypač kaimyninėje Ruandoje Bažnyčia buvo įvelta į savotišką sąskaitų suvedinėjimą ir netgi apkaltinta dalyvavus genocide. Minint dešimtąsias genocido metines Ruandos parlamentinė Komisija paskelbė išvadas, privertusias vyskupus reaguoti ir padaryti atitinkamą pareiškimą, kuriame pirmiausiai buvo pabrėžta, jog tiesos neatitinka parlamentinės komisijos tvirtinimai apie katalikų Bažnyčios dangstomus kunigus ir kitus atsakingus asmenis susitepusius genocidu. Vyskupai tvirtino, jog Bažnyčia, kaip tokia, negali būti laikoma atsakinga už savo narių klaidas, kurie veikė prieš Evagelijos įstatymus; jie patys atsako už savo veiksmus. Visi Bažnyčios nariai, susitepę genocido nuodėme, turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus prieš Dievą ir prieš artimą. Todėl kaltinimas Bažnyčiai, kad ji neprisipažįsta dėl genocido ideologijos platinimo, neturi jokio pagrindo. Bažnyčia tokio nusikaltimo nėra padariusi, o jos misija gerai žinoma visiems: sutaikyti žmones su Dievu ir raginti visus broliškumui.
Daugiau nei 60% Burundžio gyventojų laiko save katalikais ir krašto vyskupai ragina padaryti viską, kad būtų kuriama nauja, gyvybės kultūra, po tiek metų vyravusios mirties kultūros, skaudžiai palietusios taip pat Bažnyčią bei jos Ganytojus. 1996 metais buvo nužudytas Gitega arkivyskupas Joachim Ruhuna. 2003 metų paskutinėmis dienomis nuo žudikų kulkų mirė arkivyskupas Michael Courtney, apaštališkasis nuncijus Burundyje.
Naujosios – gyvybės kultūros - įtvirtinimas buvo ypatingai pabrėžtas minint 100-ąsias Burundžio evangelizavimo metines. Buvo išsakyta daug gražių žodžių apie tikėjimą šviesesne ateitimi, apie Burundžio Bažnyčios jau atverstą naują puslapį savo gyvenime, apie misijinei praeičiai priklausantį praeitą šimtmetį ir Burundžio katalikų įsipareigojimą patiems rašyti savo Bažnyčios istorijos puslapius. Tačiau Burundžio katalikai ir toliau tikisi ir prašo kitų kraštų katalikų paramos ir solidarumo, laukia jų maldų, ypač kai tarptautinės bendruomenės abejingumas ekonominėms ir socialinėms problemoms daro gyvenimą Burundyje sunkiai pakeliamą.
Burundžio, kaip ir kaimyninės Ruandos katalikų gyvenimas gali būti vertinamas gan prieštaringai. Iš vienos pusės, jaudina gyvas ir tvirtas tų žmonių tikėjimas, iš kitos pusės bendra situacija šalyje yra sunki, teikianti nedaug vilčių ir visiems kitiems Didžiųjų Ežerų regiono kraštams. Tų kraštų gyventojai yra tuo pat metu ir susiklosčiusios tragiškos situacijos aukos ir pagrindinė jos priežastis. Po 1994 metų tragiškų įvykių ne kartą buvo pasigirdę teiginių, jog Didžiųjų Ežerų regiono kraštuose evangelizacija buvo paviršutiniška ir dėl šios priežasties prieš vienuoliką metų visą pasaulį pribloškė neregėti žiaurumai ir žudynės, kilę regione. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie tikėjimo neprarado ir jį išsaugojo, nepaisant baisių išbandymų, kuriuos eiliniam europiečiui sunku net ir įsivaizduoti.
Atsirado pasipiktinusių, jog tie žmonės – tutsi ir hutu - susvyravo savo tikėjime ir nusirito į žiaurumų ir karo bedugnę. Betgi Bažnyčia per daugiau nei 100 metų savo buvimo Didžiųjų Ežerų regione Afrikoje padėjo čiabuvių papročius padaryti labiau atitinkančius Evangelijos dvasiai ir įdiegti pagarbą gyvybei. Šios vertybės prieš 100 metų buvo bemaž visai nepažįstamos.
Pagaliau tiems besipiktinantiems galima priminti Evangelijos žodžius: "Kas papiktintų vieną iš šių mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje". Kas gi nukreipė į klystkelius šiuos Jėzaus mažutėlius? Kažkada jie – tutsi ir hutu - irgi kariavo tarpusavyje naudodami ietis ir lazdas. Dabar turi šautuvų, kalašnikovų ir patrankų. Buvo labai atsargūs reikšti savo nuomonę ir savo tiesą išsakydavo dažniausiai netiesiogiai. Dabar išmoko manipuliuoti viešąją nuomonę propagandos pagalba ir nežinia kur rasti tiesą. Ši tauta susvyravo tikėjime, bet jį išsaugojo. Šioje ekonomiškai labai silpnoje valstybėje Bažnyčia yra gyva. Gyva savo kankinių antgamtine stiprybe ir visam Burundžiui bei kaimyninėms šalims yra vilties šaltinis. Būtina, kad didžiųjų galybių ciniški interesai, pridengti strateginėmis plonybėmis, nebūtų statomi aukščiau už žmonių kančią ir siekius išnaikinti jų širdyse įsiviešpatavusią neapykantą. Tiems žmonėms labai reikia mūsų paramos ir maldų. Privalome morališkai ir dvasiškai jiems padėti. Būtent apie tai kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI gegužės 13 dieną susitikęs su Romos vyskupijos kunigais. Senasis Žemynas, Europa, ne tik nešė tikėjimą į kitus žemynus, bet ir smurtą bei prievartą, o Afrika dar ir šiandien jaučia tas pasekmes – alinami gamtos turtai, ginklų kontrabanda, karai. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad esame pašaukti ir esame atsakingi, kad Afrika būtų krikščioniška.
Pirmadienį, gegužės 23 dieną, atskirose audiencijose popiežius Benediktas XVI priėmė Gitega arkivyskupą Simon Ntamwana ir Bubanza vyskupą Jean Ntagwarara.







All the contents on this site are copyrighted ©.