Šventojo Tėvo Benedikto XVI katechezė trečiadienio audiencijos maldininkams. Sveikinimas lietuviškai.

Popiežius Benediktas XVI trečiadienį šventojo Petro aikštėje bendrojoje audiencijoje susitiko su maldininkais iš viso pasaulio. Naujasis pontifikatas vis labiau įgauna įprastinį ritmą ir vis rečiau bus galima sakyti, kad Šventasis Tėvas padarė ką nors tokio, ko dar nebuvo daręs.
Katechezėje maldininkams, tęsdamas dar Jono Pauliaus II pradėtą pašnekesių ciklą apie psalmes ir himnus valandų liturgijoje, Benediktas XVI kalbėjo apie garbinimo ir šlovinimo giesmę pagal Apreiškimo Jonui knygos ištrauką, kalbamą antrosios savaitės penktadienio mišparuose:
"Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve!

Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!

Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?!

Juk tu vienas šventas!

Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave,

nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai" (Apr 15, 3-4).

Trumpa ir iškilminga, suprantama ir didinga savo tonu ką tik išklausytoji šlovinimo giesmė, kylanti į “Viešpatį Dievą Visagalį”. Tai vienas iš daugelio maldos tekstų, sutinkamų Apreiškimo Jonui knygoje, kurią galime laikyti teismo, išganymo, o ypač vilties knyga.
Istorija nėra kažkokių tamsių jėgų rankose, atsitiktinumas ar tik žmogiškasis pasirinkimas. Virš blogio, virš šėtono pinklių, virš negandų ir visokių blogybių iškyla Viešpats, aukščiausiasis istorijos Teisėjas. Jis kreipia istoriją link naujo dangaus ir naujos žemės pavidalo, apie kurį kalba Apreiškimo Jonui knyga pristatydama naująją Jeruzalę.
Giesmę, į kurią dabar pasigilinsime, Apreiškimo knygoje gieda istorijos teisieji, šėtono Žvėries nugalėtojai, t.y. tie, kurie atrodytų per savo kankinystę pralaimėjo kovą, bet iš tiesų yra naujojo pasaulio kūrėjai, kuriems vadovauja Dievas.
Jie šlovina “didingus ir nuostabius Viešpaties darbus”, “teisingus ir tikrus” jo kelius. Išraiškos būdas labai panašus į tą, kuriuo nusakomas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės. Mozė giesmė, tuoj po Raudonosios jūros perėjimo, garbina Viešpatį “baisų darbų šlove ir darantį stebuklus”. Gyvenimo pabaigoje Mozė primena, kad “Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!”
Taigi, tvirtinama, kad Dievas neabejingas žmonių likimams ir darbams, bet persmelkia juos ir kreipia “savo keliais”, įgyvendindamas savo planus.
Mūsų mąstomoje giesmėje, dieviškasis įsikišimas turi labai aiškų tikslą: būti ženklu, kviečiančiu atsivertimui visas žemės tautas. Tautos turi išmokti “skaityti” istorijoje Dievo siunčiamą žinią. Žmonijos likimas nėra sumaištis ir beprasmybė, nėra didžiūnų ir galingųjų užmačių išraiška.
Galime visada atpažinti slaptingąjį Dievo veikimą istorijoje.Taip pat ir Vatikano II Susirinkimas pastoracinėje konstitucijoje “Gaudium et Spes” kviečia tikinčiuosius Evangelijos šviesoje atpažinti laiko ženklus ir juose įžvelgti paties Dievo veikimą. Tokia tikėjimo kupina laikysena leidžia žmogui pajusti Dieviškąją galią pasireiškiančią istorijoje ir dievobaimingai atsiverti Viešpaties veikimui.
Mūsų mąstomoje giesmėje susijungia dievobaimingumas ir šlovinimas: “Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?!”
Giesmė baigiama pranašaujama visų tautų procesija prieš istorijos Viešpatį: “Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai”. Vienintelis Viešpats ir Atpirkėjas, rodos, kartoja žodžius, ištartus savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje: “Nebijokite! Aš nugalėjau pasaulį!”.
Baigęs katechezę, Šventasis Tėvas įvairiomis kalbomis sveikino susirinkusius maldininkus. Buvo miela išgirsti Benedikto XVI lūpose nuskambėjusį lietuvišką žodį:
“Sveikinu lietuvius maldininkus! Tegul Mergelė Marija, kuriai skirtas šis mėnuo, jus visada lydi ištikimybės ir šventumo keliu. Laiminu jus ir jūsų šeimas“.
Kreipdamasis itališkai į jaunimą, į ligonius ir į jaunavedžius, popiežius priminė, kad poryt liturginis kalendorius minės Fatimos Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir ragino su pasitikėjimu į ją kreiptis visuose reikaluose.