Šeštinių homilija

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 16-20).

DIEVO BUVIMAS

Jei neturėtume kitų tekstų, būtų sunkoka, remiantis vien tuo, ką mums paliko evangelisto Mato plunksna, paremti žinią, jog Išganytojas iš tiesų yra įžengęs į dangų.

Kai kas sako, jog Matas ne tiek aprašo, kiek užsimena, ir tokią užuominą gali suprasti tik tas žmogus, kuris apie tai jau žino iš kitų informacijos šaltinių.

Matas ir šiuo momentu lieka ištikimas pagrindinei temai, skelbtai nuo pat Evangelijos prad˛ios: Dievas su mumis.

Viską vertinant šiuo požiūriu, nuo dabar iki pat laikų pabaigos niekas nesikeičia dėl to, kad tikintieji nebegali matyti Kristaus: Dievas ir toliau lieka su mumis. Jis nepalieka savo žemiškosios buveinės, kurią įgijo Sūnaus įsikūnijimu.

Kalbant apie Dievą, nebetinka įprasta schema, kurią naudojame kalbėdami apie šio pasaulio didžiūnus: atvykimas, viešnagė išvykimas. Kristus atėjo ir pasiliko visiems laikams, tegul ir kitomis formomis.

Be abejo, Mato aprašyta scena įspūdinga. Iškilmingi Viešpaties žodžiai, kuriais Jis įgalioja ir siunčia mokinius į visą pasaulį, mokinių pagarba, abejonės ir galiausiai iškilmingas patikinimas: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos…

Tai lūžis Evangelijos skelbime. Nuo dabar nebe pats Jėzus veikia ir moko, bet prašo, kad Jo mokiniai veiktų ir mokytų.

Kyla įspūdis, lyg būtume grįžę į pradžią. Čia yra pagarbinimo scena: Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, kuri tarsi susišaukia su išminčių pagarbinimu: Parpuolę ant žemės pagarbino jį. Dar prieš Išganytojo gimimą, angelas sapne Juozapui sakė: Jis vadinsis Emanuelis, tai yra Dievas su mumis. Dabar jau pats Jėzus užtikrina apaštalus: Aš esu su jumis.

Vis tiktai svarbiausias šią šventę nusakantis elementas yra mokinių pasiuntimas skelbti Evangeliją. Kaip tik nuo šios akimirkos tai tampa svarbiausiu mokinių uždaviniu.

Ir tas žodis: Eikite…

Vadinasi, šiandien švenčiame ne Mokytojo, bet Jo mokinių iškeliavimą. Jėzui suteikta galybė, kurią Jis turi danguje ir žemėje, kažkuria prasme pereina tiems, kuriems yra skirta užtikrinti Jo buvimą pasaulyje.

Padarykite mano mokiniais visu tautų žmones,- sako Išganytojas, ir mes jaučiame, jog tai kur kas daugiau, negu paprastai mokyti žmones, remiantis savo autoritetu. Žmogus žmogų tegali išmokyti tik to, ką žino pats. Viešpaties mokiniams liepiama taip gyventi, kad žmogus pajustų norą mokytis iš Kristaus.

Patiems apaštalams reikia atrasti kelius, iš naujo įvertinti savo gyvenimo būdą, rasti tinkamus žodžius.

Nebepakanka sakyti: Dievas yra su mumis.

Reikia eiti ir sakyti visiems: Dievas yra su jumis.

Tik tada mums atsiveria žmonių širdys, tik tada ir mes suvokiame, jog Dievas tikrai niekuomet nepalieka žmogaus. To dėka taip pat suprantame, jog geroji naujiena, kurią skelbė evangelistas Matas, reiškia tik viena: Jėzus yra pasaulyje per savo Bažnyčią. (kun. Adolfas Grušas).