Petro Tarnystės pradžios iškilmė

Popiežius Benediktas XVI sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje aukotomis Mišiomis iškilmingai pradėjo savąją Petro Tarnystę. Mišiose, Šv. Petro aikštėje ir aplinkinėse gatvėse, dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Naujojo Popiežiaus pasveikinti atvyko pusantro šimto oficialių valstybių delegacijų, tarp jų ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, atvyko seseriškų Rytų Bažnyčių ir reformacijos laikais gimusių krikščioniškų bendruomenių lyderiai ir atstovai.

Prieš Mišias Šv. Tėvas nusileido į Vatikano bazilikos kriptą ir meldėsi prie apaštalo Petro kapo. Paskui, giedant Visų Šventųjų litaniją, kardinolų ir vyskupų lydimas atėjo į bazilikos šventorių ir 10 valandą prasidėjo Petro Tarnystės pradžios Mišios. Po Evangelijos, prieš homiliją, popiežiui Benediktui buvo suteikti jo apaštalinės tarnystės Romos vyskupo soste simboliai – Palijus ir Žvejo žiedas.

Šiomis nepaprastomis dienomis net tris kartus mus lydėjo giedama Visų Šventųjų litanija: per mūsų Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II laidotuves; kardinolams žengiant į konklavą ir šiandien, kai vėl ją giedojome su invokacija „Tu illum adiuva“ (Tu jam padėk) – padėk naujajam šv. Petro įpėdiniui. Kiekvieną kartą ši giesmė mane ypatingai guodė. Kokie vieniši mes pasijutome kai mirė Jonas Paulius II! Popiežius, kuris ištisus 26 metus buvo mūsų ganytojas ir vadovas kelionėje per laiką. Jis žengė per gyvybės slenkstį; įžengė į Dievo slėpinį. Tačiau žengdamas šį žingsnį jis nebuvo paliktas vienas. Kas tiki, niekada nebūna paliktas vienas – nebūna vienas gyvenime, nebūna vienas ir mirtyje. Tą akimirką mes šaukėmės visų šventųjų pagalbos – jo bičiulių, jo tikėjimo brolių, žinodami, kad jie, visa minia, jį palydi į amžinybę, į Dievo garbę. Mes žinojome, kad jo atvykimo buvo laukiama. Dabar mes žinome, kad jis yra tarp savųjų, savo namuose. Visų šventųjų litanijos giesmė vėl mane guodė kai iškilmingai žengėme į konklavą išrinkti tą, kurį Viešpats išsirinko. Kaipgi galėjome atpažinti jo vardą? Kaipgi mes, 115 vyskupų iš viso pasaulio ir iš įvairių kultūrų, galėjome surasti tą, kuriam Viešpats norėjo skirti misiją surišti ir atrišti, atleisti ir sulaikyti. Dar kartą mes žinojome: mes žinojome, kad nesame vieni, kad mus supa ir mums vadovauja Dievo bičiuliai. Ir štai dabar, šią akimirką, aš silpnasis Dievo tarnas turiu prisiimti negirdėtą pareigą, kuri tikrai viršija žmogaus jėgas. Kaip man tai daryti? Kaipgi aš tai sugebėsiu? Jūs visi, brangūs bičiuliai, ką tik šaukėtės visų šventųjų, meldėte pagalbos kai kurių garsiųjų šventųjų gyvenusių Dievo istorijoje su žmonėmis. Dėl to ir aš esu įsitikinęs: nesu vienas. Nenešiu vienas šios naštos, kurios vienas negalėčiau panešti. Dievo šventųjų minios mane saugo, palaiko ir veda. Jūsų malda, brangūs bičiuliai, jūsų atlaidumas, jūsų meilė, jūsų tikėjimas ir jūsų viltis mane lydi. Šventųjų bendruomenei priklauso ne vien prieš mus gyvenę didieji šventieji, kurių vardus žinome. Mes visi esame šventųjų bendruomenė, mes visi pakrikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mes, gyvi Kristaus Kūnu ir Krauju, kuriuo jis mus nori padaryti panašius į save. Taip, Bažnyčia yra gyva – ir tai mes nuostabiai matome šiomis dienomis. Liūdnosiomis Popiežiaus ligos ir mirties dienomis tai nuostabiai apsireiškė mūsų akims: Bažnyčia yra gyva. Bažnyčia yra jauna. Bažnyčioje yra ateitis, o tuo pačiu ir kiekvieno mūsų kelias į ateitį. Bažnyčia yra gyva ir mes tai matome.

Toliau savo homilijoje popiežius Benediktas XVI sveikino visos Bažnyčios atstovus, priklausančius visiems luomams – kardinolus, vyskupus, kunigus, diakonus, sielovados darbininkus, katechetus. Sveikino pasauliečius, pasinėrusius į didįjį Dievo karalystės kūrimo pasaulyje darbą. Su meile taip pat sveikinu visus,- sakė Popiežius,- kurie Krikšto sakramentu atgimę dar nėra visiškoje vienybėje su mumis; sveikinu jus, žydų tautos broliai, su kuriais mus sieja didis bendras dvasinis palikimas, išaugęs iš neatšaukiamų Dievo pažadų. Mano mintys, kaip per pasaulį vilnijanti banga, keliauja pas visus mūsų laikų žmones, tikinčius ir netikinčius.

Brangūs bičiuliai! Aš nenoriu šią akimirką skelbti valdymo programos. Mano programa – tai vykdyti ne savo valią, ne savas idėjas, bet su visa Bažnyčia klausyti Viešpaties žodžių ir valios, leistis jo vadovaujamam, kad jis pats vadovautų Bažnyčiai dabartiniu istorijos metu. Nenoriu skelbti programos, o noriu tik paprasčiausiai pakomentuoti du ženklus, du simbolius, lydinčius Petro tarnystės pradžią.

Pirmasis ženklas – tai Palijus, numegztas iš skaisčios vilnos, šiandien uždedamas man ant pečių. Šis senasis ženklas, kurį Romos vyskupai nešioja nuo ketvirtojo amžiaus, yra simbolis Kristaus jungo, kurį Romos vyskupas, Dievo tarnų tarnas, ima ant savo pečių. Dievo jungas yra Dievo valia, kurią mes priimame. Vilna, iš kurios Palijus numegztas, simbolizuoja pasiklydusią avį, sergančią ir silpną, kurią Gerasis ganytojas paima ant pečių ir neša prie vandens šaltinio. Žmonija – mes visi – esame ta pasiklydusi avis, dykumoje nerandanti kelio. Dievo Sūnus negali į tai ramiai žiūrėti, jis negali palikti žmonijos tokiame varge. Jis, palikęs dangaus šlovę, eina ieškoti pasiklydusio žmogaus, eina iki pat kryžiaus. Šventasis Kristaus nerimas turi gaivinti ganytoją. Jis negali ramiai žiūrėti, kad tiek daug žmonių klaidžioja po dykumą. Yra įvairių dykumos formų: skurdo dykuma, bado ir troškulio dykuma, vienatvės dykuma, sužeistos meilės dykuma. Yra Dievo neregėjimo dykuma, ištuštėjusių sielų dykuma, nesuprantančių žmogaus orumo ir pašaukimo. Iškerojus sielos dykumai, plečiasi ir regimos dykumos. Visų žmonių ganytojas, gyvasis Dievas, jis pats tavo avinėliu, stojo avinėlių pusėn. Aš esu Gerasis Ganytojas, aš atiduodu savo gyvybę už avis,- sako Kristus. Ne jėga, bet meilė mus išgano. Dievas yra meilė. Kiek kartų mes norime, kad Dievas mums pasirodytų stipresnis, kad jis nugalėtų visą blogį ir sukurtų geresnį pasaulį. Visos valdžios ideologijos būtent taip teisinasi, sakosi naikinančios tai, kas kliudo pažangai ir žmogaus laisvei. Mes kenčiame dėl Dievo kantrybės. O kartu mums taip labai reikia jo kantrybės. Dievas, tapęs avinėliu, mums sako, kad pasaulį išvaduoja Nukryžiuotasis, o ne tie, kurie jį nukryžiavo. Pasaulį išgano Dievo kantrybė, o mūsų nekantrumas pasaulį griauna.

Antrasis ženklas naudotas šios dienos Petro Tarnystės pradžios liturgijoje – tai žvejo žiedo suteikimas. Mišių Žodžio liturgijoje girdėjome pasakojimą apie Petro pašaukimą, apie nepaprastą žūklę, apie sugautų žuvų gausybę, kad net tinklai trūkinėjo. „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“ – tarė Viešpats Petrui. Labai įdomiai šią Petro užduotį komentuoja Bažnyčios Tėvai. Jie sako: žuviai, sukurtai gyventi vandenyje, pražūtinga būti ištrauktai iš jūros. Žmonių žvejo misijoje yra priešingai. Mes, žmonės, jaučiamės svetimi sūriame kančios ir mirties vandenyje, tamsioje jūroje be šviesos. Evangelijos tinklas mus ištraukia iš mirties vandens į nuostabią Dievo šviesą, į tikrą gyvenimą. Žmonių žvejo misija – gelbėti žmones iš sūraus susvetimėjimo vandens, traukti juos iš tamsios gelmės į gyvenimo žemę. Tik Kristuje išvydę Gyvąjį Dievą mes pradedame tikrą gyvenimą. Nors žuvų buvo labai daug, tinklas atlaikė,- skaitome kitoje Evangelijos vietoje. Šiandien galbūt norėtume su liūdesiu širdyje sušukti: O, Viešpatie, tinklai sutrūkinėjo! Tačiau ne, negalime liūdėti! Džiaukimės Viešpaties pažadu ir eikime jo pažadėtos vienybės keliu. Atsiminkime Viešpaties pažadą ir melskimės: neleisk, kad tavo tinklas trūkinėtų ir padėk mums būti vienybės tarnais!

Galiausiai, savo homilijos pabaigoje, popie˛ius Benediktas XVI mintimis grįžo į 1978 metų spalio 22 dieną, kuomet Šv. Petro aikštėjo vyko popiežiaus Jono Pauliaus II tarnystės pradžios iškilmės. Ausyse skamba anuomet jo tarti žodžiai: „Nebijokite! Atidarykite, plačiai atverkite duris Kristui!“ Popie˛ius kalbėjo pasaulio galiūnams, bijantiems, kad Kristus gali iš jų atimti dalį valdžios. Iš tiesų Kristus kai ką atima: korupcijos viešpatavimą ir teisės nepaisymą, tačiau neatima nieko kas priklauso žmogaus laisvei ir orumui, teisingos visuomenės kūrimui. Dėl to šiandien ir aš, remdamasis ilga gyvenimo patirtimi, norčiau lygiai taip pat garsiai ir įtikinamai sušukti, ypač jums, jaunime: nebijokite Kristaus! Jis nieko neatima, jis viską duoda! Kas jam save aukoja, tas gauna šimteriopai. Taip, atidarykite, plačiai atverkite duris Kristui ir surasite tikrą gyvenimą.

Po Mišių popiežius Benediktas XVI pirmą kartą baltu papamobiliu pravažiavo pro Šv. Petro aikštėje jo laukusią tikinčiųjų minią. Vėliau, Šv. Petro bazilikoje priėmė oficialias valstybines delegacijas. Šventąjį Tėvą pasveikino ir Lietuvos prezidentas.