Benedikto XVI žinia konklavos uždarymo Mišių pabaigoje

Rytojaus dieną po išrinkimo, trečiadienį ryte, naujasis Popiežius su kardinolais aukojo konklavos uždarymo Mišias Siksto koplyčioje ir pagal tradiciją pasakė pamokslą lotyniškai. Ištisai paduodame pamokslo vertimą, puikiai atspindinčio kokia dvasia naujasis Popiežius pradeda savo tarnystę kaip apaštalo Petro Įpėdinis.
Gerbiami Broliai Kardinolai,
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
Visi geros valios vyrai ir moterys!
Gausios malonės ir ramybės Ju ms!
Mano dvasioje dabar vyrauja du priešingi jausmai. Iš vienos pusės žmogiško sumišimo ir nevertumo jausmas dėl atsakomybės, kuri man buvo patikėta vakar kaip apaštalo Petro Įpėdiniui Romos vyskupo Soste ir visuotinės Bažnyčios atžvilgiu. Iš kitos gi pusės jaučiu gilų dėkingumą Dievui, kuris, kaip skelbia liturgija, neapleidžia savo kaimenės, bet jai vadovauja laike per tuos, kuriuos jis pats pasirenka savo Sūnaus pagalbininkais ir padaro ganytojais.
Brangieji, tas dieviškojo gailestingumo dovanos supratimas, nepaisant visko, viešpatauja mano šird yje. Laikau tai ypatinga malone, išmelsta man mano garbingojo Pirmtako, Jono Pauliaus II. Atrodo, jaučiu jo stiprią ranką spaudžiančią manąją; atrodo, kad matau jo besijuokiančias akis ir girdžiu jo žodžius šiuo m etu skiriamus man: „Nebijok!“
Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II mirtis ir po to sekusios dienos buvo Bažnyčiai ir visam pasauliui ypatingas malonės laikas. Didis skausmas dėl jo mirties ir tuštumo jausmas visuose buvo sušvelninti Prisikėlusio Kristaus veikimo, pasireiškusio ilgomis dienomis liudyto bendro tikėjimo, meilės ir dvasinio solidarumo, apvainikuoto iškilmingomis laidotuvėmis.
Galime pasakyti, kad Jono Pauliaus II laidotuvės buvo ypatinga patirtis, kai tam tikru būdu pajutome Dievo galybę, per Bažnyčią siekiančią suvienyti visas tautas į vieną didelę šeimą per Tiesą ir Meilę. Mirties valandą, tapęs panašiu į savo Mokytoją ir Viešpatį, Jonas Paulius II apvainikavo savo ilgą ir vaisingą pontifikatą, sutvirtindamas tikėjime krikščioniškąją liaudį, sutelkd amas aplink save ir leisdamas pasijusti labiau vieninga visą žmonijos šeimą.
Argi galime nesijausti palaikomi šio liudijimo? Kaip gi nesijausti padrąsintais to malonės įvykio?
Pralenkdama visas mano prognozes dieviškoji Apvaizda per gabingųjų Tėvų Kardinolų balsą mane pašaukė tapti to didžio Popiežiaus įpėdiniu. Šiuo metu dar kartą persvarstau tai, kas įvyko Filipo Cezarėjoje prieš du tūkstančius metų. Atrodo, kad girdžiu Petro žodžius: “Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus!” ir iškilmingą Viešpaties tvirtinimą: “Tu esi Petras ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią… Tau duosiu dangaus karalystės raktus”.
Tu esi Kristus! Tu esi Petras! Atrodo, kad iš naujo išgyvenu tą Evangelijos epizodą; aš Petro Įpėdinis jaudindamasis kartoju jaudinančius Galilėjos žvejo žodžius ir iš naujo klausau raminančio dieviškojo Mokytojo pažado. Jei ant mano pečių uždėta didžiulė atsakomybės našta, tai taip pat galiu kliautis begaline dieviška galia: “Tu esi Petras ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią”. Išrinkdamas mane Romos Vyskupu, Vieš pats norėjo, kad būčiau jo pagalbininku, kad būčiau “uola” , į kurią visi galėtų saugiai atsiremti. Meldžiu jo sustiprinti mano menkas jėgas, kad būčiau ištikimas ir drąsus jo kaimenės ganytojas, visada paklusnus jo Dvasios įkvėpimams.
Es u pasiruošęs pradėti tą ypatingą tarnystę, Petro tarnystę Visuotinės Bažnyčios labui nuolankiai pavesdamas save Dievo Apvaizdai. Pirmiausiai Atnaujinu visišką ir besąlyginę savo ištikimybę Kristui: “Tavim pasitikiu Viešpatie; nebūsiu sugėdintas per amžius! ”.
Jus gerbiami Kardino lai, dėkinga širdimi už parodytą pasitikėjimą meldžiu palaikyti mane savo malda bei nuolatiniu aktyviu ir išmintingu bendradarbiavimu. Prašau taip pat visų brolių vyskupų būti šalia savo malda ir patarimais, kad iš tiesų galėčiau būt i Servus servorum Dei – Dievo tanų Tarnas. Kaip Petras ir kiti apaštalai Viešpaties valia sudarė vieną apaštalų kolegiją, taip ir Petro Įpėdinis ir vyskupai, apaštalų įpėdiniai – tą itin pabrėžė Susirinkimas – turi tarpusavyje būti artimai susiję. Tas kole gijinis bendrumas, nors ir skirtingose Romos Vyskupo ir Vyskupų pareigose , turi tarnauti BAžnyčiai ir tikėjimo vienumui, nuo kuri o didžia dalimi priklauso šiuolai kinio pasaulio evangelizacijos sėkmė. Tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo mano garbingieji Pirmtakai, noriu eiti ir aš, rūpindamasis vieninteliu dalyku – skelbti pasauliui gyvą Kristaus būvimą.
Prieš mano akis stovi ypač Popieži au s Jono Pauliaus II liudijimas. Jis paliko Bažnyčią daug drąsesnę, daug laisvesnę ir daug jaunesnę. Bažnyčią, kuri pagal jo pavyz dį ir jo mokymą ramiai žiūri į praeitį ir nebijo ateities. Didžiuoju Jubiliejumi Bažnyčia įžengė į naują tūkstantmetį laikydama rankose Evangeliją, pritaikytą ie pateikiamą dabartiniam pasauliui per Vatikano II Susirinkimo prizmę. Popiežius Jonas Paulius I I nurodė Susirinkimą kaip kompasą, pagal kurį orientuotis didžiuliame trečiojo tūkstantmečio vandenyne. Net ir savo dvasiniame Testamente jis pastebėjo: “Esu įsitikinęs, kad dar ilgai naujosios kartos naudosis šio XX amžiaus Susirinkimo teikiamais dvasinia is turtais”.
Taip pat ir aš, perimdamas Petro Įpėdinio tarnystę , noriu stipriai išryškinti savo pasiryžimą ir įsipareigojimą įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimus, eidamas Pirmtakų pramintu keliu ir pagal tūkstantmetę Bažnyčios tradiciją. Būtent šiais metais sukaks 40 metų nuo Susirinkimo uždarymo (1965 gruodžio 8 dieną). Bėgant metams, Susirinkimo dokumentai neprarado savo aktualumo; jų mokymas pasirodė itin įžvalgus naujoje Bažnyčios situacijoje ir dabartinėje globalizuotoje visuomenėje.
Itin reik šminga, kad mano Pontifikatas prasideda Bažnyčiai gyvenant Eucharistijai pašvęstus metus. Kaip gi nepasinaudoti šiuo Apvaizdos dovanotu sutapimu ir neišryškinti to esminio mano tarnystės, kuriai esu pašauktas elemento? Eucharistija, krikščioniškojo gyvenimo širdis ir Bažnyčios evangeliškosios pasiuntinybės šaltinis, negali nebūti nuolatiniu man patikėtos Petro tarnystės centru.
Per Eucharistiją nuolat būna su mumis prisikėlęs Kristus, toliau aukodamasis ir kviesdamas dalyvauti prie savo Kūno ir Kraujo puotos stalo. Iš pilnos bendrystės su juo kyla ir visi kiti Bažnyčios gyvenimo elementai, pirmiausiai bendrystė tarp tikinčiųjų, pareigos skelbti ir liudyti Evangeliją pajutimas bei artimo meilės šiluma, ypač vargingųjų ir mažųjų atžvilgiu.
Šiais metais turės būti ypatingai švenčiama Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Eucharistija taip pat bus r ug pjūtį Koelne švęsimos pasaulinės jaunimo dienos ir vyskupų Sinodo eilinės asamblėjos spalyje centre. Visų prašau artimiausiais mėnesiais parodyti dar didesnę meilę ir maldingumą Jėzui Eucharistijoje ir drąsiai bei aiškiai išreikšti savo tikėjimą Viešpaties realiu buvimu šiame sakramente ypač per iškilmes ir teisingą apeigų šventimą.
Šito ypač prašau Kunigų, apie kuriuos šiuo momentu galvoju su didele meile. Kunigystė gimė Vakarienbutyje drauge su Eucharistija, kaip daug kartų pabrėžė mano garbingasis Pirmtakas Jonas Paulius II. „Kunigiškai egzistencijai turi būti būdingas „eucharistinis pavidalas“,- rašė savo paskutiniame laiške kunigams didžiojo Ketvirtadienio proga. Tam kaip tik pasitarnauja pamaldus kasdienis Mišių aukojimas, kiekvieno kunigo gyvenimo ir pasiuntinybės centras.
Eucharistijos maitinami ir palaikomi katalikai turi jaustis raginami pilnai vienybei, kurios taip karštai Vakarienbutyje linkėjo Kristus. Šis dieviškojo Mokytojo troškimas ypatingu būdu įpareigoja Petro Įpėdinį. Juk jam buvo patikėtas uždavinys stiprinti brolius.
Todėl visiškai sąmoningai pradėdamas savo tarnystę Romos Bažnyčioje, kurią Petras palaistė savo krauju, dabartinis jo Įpėdinis prisiima kaip svarbiausią įpareigojimą darbuotis netausojant jėgų ir energijos kad būtų atstatyta pilna ir matoma visų Kristaus sekėjų vienybė. Toks yra siekis ir tokia neatidėliotina pareiga. Jis suvokia, kad tikslui pasiekti neužteks parodyti gerus norus ir ketinimus. Reikės konkrečių veiksmų, paliečiančių dvasią ir sąžinę, raginančių kiekvieną tam vidiniam atsivertimui, be kurio neįmano ma žengti pirmyn ekumenizmo keliu.
Reikalingas teologinis dialogas, taip pat būtinas įsigilinimas į istorinius motyvus, nulėmusius praeities sprendimus. Tačiau labiausiai reikia “atminties apvalymo”, kuriam daug kartų ragino Jonas Paulius II ir kuris vienintelis gali nuteikti dvasią priimti pilną Kristaus tiesą. Jo, aukščiausiojo kiekvienos gyvos būtybės Teisėjo akivaizdon kiekvienas iš mūsų turi stoti, suvokdamas, kad vieną dieną turėsime jam atsiskaityti už nuveiktus darbus ir už tai, ko nepadarėme dėl pilnos ir matomos visų jo mokinių vienybės.
Dabartinis Petro Įpėdinis jaučiasi asmeniškai įpareigotas ir pasiryžęs daryti visa, kas įmanoma ekumenizmo labui. Sekdamas savo Pirmtakais, jis pasiryžęs išnaudoti kiekvieną tinkamą iniciatyvą skatinančią kontakt us su įvairiomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendrijomis. Joms šia proga siunčia savo nuoširdžius sveikinimus K ristuje, vieninteliame visų mūsų Viešpatyje.
Mintimis grįžtu į neužmirštamą patirtį, išgyventą visų mūsų Jono Pauliaus II mirties ir laidotuvių proga. Prie jo mirtingųjų palaikų, atiduotų žemės prieglobstin, susirinko Valstybių Vadovai, visokių socialinių sluoksnių žmonės, ypač jaunimas ir atsisveikino su juo parodydami meilę ir susižavėjimą. Į jį su pasitikėjimu žvelgė visas pasaulis. Daugeliui atrodė, kad tas intensyvus dalyvavimas, socialinės komunikacijos priemonių išplėstas iki mūsų planetos pakraščių, buvo tarsi bendras šiandieninės žmonijos pagalbos šauksmas Popiežiui, žmonijos, varginamos netikrumo ir baimės bei ieškančios savo ateities kelių.
Bažnyčia šiandien turi atgaivinti savyje suvokimą, jog privalo pasauliui padėti išgirsti balsą To, kuris paskė: “Aš esu pasaulio šviesa; kas seka manimi nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.” Pradėdamas tarnystę naujasis Popiežius žino, kad jo uždavinys yra šiandienos žmonėms parodyti Kristaus šviesos spindesį: ne savo, bet Kristaus šviesos.
Suvokdamas tai, kreipiuosi į visus, taip pat ir į tuos, kurie yra kitų religijų sekėjais, arba paprasčiausiai ieško atsakymo į pagrindinius gyvenimo klausimus ir vis dar to atsakymo nerado. Į visus kreipiuosi paprastai ir su meile, kad užtikrinčiau, jog Bažnyčia su visais nori tęsti atvirą ir nuoširdų dialogą, siekdama tikro gėrio žmogui ir visuomenei.
Meldžiu Dievą žmonijos šeimai taikos ir vienybės ir pareiškiu, jog visi katalikai yra pasirengę darbuotis autentiškai visuomenės pažangai, išlaikant pagarbą kiekvieno žmogiškajam orumui.
Negailėsiu pastangų tęsiant mano Pirmtakų užmegztą dialogą su įvairiomis kultūromis, kad iš tarpusavio supratimo kiltų sąlygos kurti geresnę ateitį visiems.
Mano mintys krypsta į jaunimą. Juos, Popiežiaus Jono Pauliaus II privilegijuotus pašnekovus, meiliai apkabinu ir tikiuosiu, jei Dievas norės, juos sutikti Koelne , Pasaulinės jaunimo dienos proga. Su jumis, mielas jauni me, Bažnyčios ir žmonijos viltim ir ateitim, pr a tęsiu dialogą, įsiklausydamas į jūsų lūkesčius , stengdamasis pa dėti jums sutikti amžinai jauną gyvąjį Kristų.
Pasilik su mumis Viešpatie! Šis prašymas pasirinktas popiežiaus Jono Pauliaus II kaip pagrindinė apaštališkojo laiško Eucharistiniams metams tema, yra iš mano širdies besiliejanti spontaniška malda, besiruošiant pradėti tarnystę, kuriai mane pašaukė Kristus. Kaip Petras, taip pat ir aš jam reiškiu savo besąlyginę ištikimybę. Jam vienam noriu tarnauti pasišvęsdamas visiškai jo Bažnyčios tarnystei.
Pagalbon šaukiuosi Švenčiausiosios Mergelės motiniško užtarimo, į kurios rankas sudedu savo ir Bažnyčios dabartį ir ateitį. Teužtaria mane taip pat šventieji apaštalai Petras ir Paulius ir visi Šventieji.
Kup inas šitokių jausmų suteikiu jums garbingieji broliai kardinolai ir visiems, kurie dalyvavo šitose pamaldose bei sekė jas radijo ir televizijos pagalba, ypatingą palaiminimą.