Popiežiaus mintys apie tėvynę, tautą, patriotizmą...
Taip jau yra, kad per nepilną mėnesį net du kartus švenčiame Lietuvos laisvės atgavimo
sukaktis – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. O jei prie tų datų dar pridėtume nelabai
nuo jų nutolusią Sausio 13-ąją...
Visos šios datos mums brangios, jas jungia tos pačios vertybės – meilė Tėvynei, patriotizmas.
Būtent šie žodžiai dažniausiai minimi ne tik oficialiose šventinėse kalbose, bažnyčiose
sakomuose pamoksluose, bet ir privačiai šnekučiuojantis ar diskutuojant.
Tradicinėje sekmadienio rubrikoje „sekmadienio pokalbiai“ ir pasvarstykime apie Tėvynę,
patriotizmą, tautą ir istoriją
, pasinaudodami mintimis iš naujosios popiežiaus Jono Pauliaus II knygos
„Atmintis ir tapatybė“.
***
Žodis „tėvynė“ neatsiejamai rišasi su „tėvo“ sąvoka ir realybe. Tam tikra prasme „tėvynė“
gali būti tapatinama su „tėvonija“, paveldu, kurį mums paliko tėvai. Taigi tėvynė
yra paveldas ir tuo pačiu metu būvis, kylantis
iš
paveldėjimo teisės. Dar daugiau tėvynės sąvoka reiškia vertybes ir dvasinį turinį,
kuris sudaro kurios nors
taut
os kultūrą. Tėvynės sąvokoje ryšys tarp dvasinio ir materialinio aspekto, tarp kultūros
ir teritorijos yra itin tamprus. Jėga atplėšta teritorija tampa „šauksmu“ tautos dvasiai,
kuri pabunda, įgauna naują gyvybę ir kovoja.
Apie tėvynę kalbama ir Evangelijoje. Žodis „tėvas“ – tai kreipinys, kurį Kristus naudoja
itin dažnai:
"Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų
ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man
yra mano Tėvo atiduota;
ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus” (Mt 11,
25-27); “Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų,
dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės”(Jn 5,20) ir kitur. Kristaus mokymas talpina
savyje pačius giliausius teologinės vizijos tiek apie tėvynę, tiek apie kultūrą elementus.
Kristus, atėjęs kaip Tėvo
S
ūnus, prisi
s
tatė žmonijai su ypatingu paveldu
skirtu mums
. Šv. Paulius apie tai kalba laiške galatams: “atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė
savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje
ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis
savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: "Aba, Tėve!" Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis;
o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas” (Gal 4, 4-7).
Taigi, Evangelija suteikia naują prasmę tėvynės sąvokai. Pirmine reikšme
“
tėvynė
”
reiškia visa tai, ką mes paveldėjome iš savo tėvų ir motinų žemėje. Kristaus dėka
mūsų
gautas paveldas
kreipia žemiškųjų tėvynių ir žmogiškųjų kultūrų paveldą link amžinosios Tėvynės. Kristus
sako: “Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą"
(Jn 16, 28). Tas Kristaus sugrįžimas pas Tėvą deda pradžią naujai Tėvynei visų tėvynių
ir visų žmonių istorijoje. K
a
rtais sakoma “dangiškoji Tėvynė” arba “ amžinoji Tėvynė”. Šie išsireiškimai nurodo
į tai, kas atsitiko žmogaus ir tautų istorijoje atėjus Kristui į pasaulį ir iš pasaulio
vėl sugrįžus pas Tėvą.
Kristaus sugrįžimas pas Tėvą tėvynės sąvokai suteikė eschatologinį ir amžinybės atspalvį,
kartu nieko neatimdamas iš sąvokos laikinumo dimensijos. Iš patirties žinome, kaip
labai mintys apie amžinąją Tėvynę padėjo žmonėms tarnauti žemiškajai Tėvynei
, neretai paskatindamos netgi herojiškai aukai. Ba
žnyčios į altorių garbę iškelti šventieji
istorijoje ir y
pač paskutiniaisiais laikai
s
tą paliudijo labai iškalbingai.
Tėvynė, kaip tėvų
palikimas, kyla iš Dievo, bet tuo pat metu,
tam tikru požiūriu, ir iš pasaulio. Kristus atėjo į pasaulį, kad patvirtintų amžinąjį
Dievo Kūrėjo Įstatymą. Kartu jis davė pradžią visiškai naujai kultūrai. Kultūra reiškia
puoselėjimą, kultivavimą. Savo mokymu, savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu
Kristus tarsi iš naujo “perdirbo” Tėvo sukurtą pasaulį. Patys žmonės, kaip sako apaštalas
Paulius laiške korintiečiams
,
pasidarė “Dievo dirva, Dievo statyba”. Tokiu būdu dieviškasis paveldas įgavo “krikščioniškosios
kultūros” formą. “Krikščioniškoji kultūra” ne tik krikščioniškųjų visuomenių ir tautų
dalis, bet visos žmonijos kultūros dalis, tam tikra prasme netgi pakeitusi visą kultūrą.
Iš apmąstymo apie tėvynę plaukia ir patriotizmo moralinė vertė. Jei klaustume kur
dešimtyje Dievo Įsakymų patalpinti patriotizmą, be jokių svyravimų jį įjungiame į
ketvirtąjį įsakymą, įpareigojantį gerbti tėvą ir motiną. Turime gerbti tėvą ir motiną
, nes jie mums
yra Dievo Kūrėjo
atstovai.
Duodami mums gyvybę, jie dalyvauja kūrimo slėpinyje ir todėl nusipelno pagarbos, kurią
taip pat skiriame Dievui Kūrėjui. Taigi patriotizmas turi savyje tą vidinį nusiteikimą,
pagal kurį kiekvienam iš mūsų tėvynė labai tikrovišku būdu yra
ir Motina
– “Motina Tėvynė”. Dvasinis paveldas kurį mums duoda tėvynė, mus pasiekia per mūsų
tėvus ir motinas, kuriuos ir esam eįpareigoti gerbti.
Patriotizmas reiškia
meilę viskam, kas sudaro tėvynę: jos istorija, tradicijos, kalba. Ta meilė taikoma
ir tėvynainių darbams bei jų genijaus apraiškoms. Kiekvienas pavojus, gręsiantis tėvynei,
tampa proga patikrinti savo meilę jai.
Taigi tėvynė yra didi tikrovė. Galima sakyti, kad tai tikrovei, pradant gentine santvarka,
buvo ir tebelieka pajungtos visuomeninės struktūros. Kartu kyla klausimas, ar žmonijos
visuomeninio gyvenimo vystymasis nebus pasiekęs ribos, nes XX amžius liudija priešingas
tendencijas, t.y. žengimą link kosmopolitizmo. Tačiau atrodo, kad tiek šeima, tiek
tauta, tiek ir tėvynė lieka niekuo nepakeičiama tikrove. Apie tai kalba ir katalikiškoji
socialinė doktrina. Kiekvienos visuomenės
vystymosi kelias eina per šeimą ir
tuo niekas neabejoja.
Atrodo, kad tą patį galima sakyti ir apie tautą. Kultūrinė ir istorinė visuomenės
tapatybė saugoma ir maitinama tuo, ką savyje talpina tautos sąvoka. Savaime aišku,
absoliučiai reikia išvengti, kad ta niekuo nepakeičiama tautos funkcija
ne
taptų nacionalizmu. XX amžiuje apstu tokių pavyzdžių su visomis dramatiškomis pasekmėmis.
Tam pavojui įveikti kaip tik ir gali pasitarnauti patriotizmas. Patriotizmas, kaip
meilė tėvynei, ir kitoms tautoms pripažįsta tokias pat teises, kokių norima savajai.
Tokias nuostatas galima rasti išs
akytas naujojoje popiežiaus Jono Pauliaus II knygoje „Atmintis ir tapatybė“.