Apie išpažintį.

Šiomis dienomis Romoje, Šv. Sostui priklausančiuose Kanceliarijos rūmuose, vyksta kunigams skirti kursai apie įvairius dogminius ir moralinius išpažinties aspektus. Kursus surengė Apaštalinės penitenciarijos tribunolas, kuris tvarko vadinamojo vidinio forumo bylas, tai yra susijusias su sąžinės reikalais. Kaip pristatydamas šiuos kursus Vatikano radijui kalbėjo Apaštalinės penitenciarijos regentas kunigas Gianfranco Girotti, sprendžiant pagal statistinius duomenis ir pagal bendrą sielovadinėje praktikoje akivaizdžiai konstatuojamą situaciją, šiandien vis mažiau katalikų eina išpažinties ir gana reliatyviai žiūri į patį susitaikinimo sakramentą. Kanonų teisė, o tiksliau – 989 kanonas reikalauja, kad kiekvienas katalikų Bažnyčiai priklausantis žmogus sakramentinę išpažintį atliktų bent vieną kartą per metus. Taip pat nuo seno galioja ir nė kiek nėra pasikeitusi os bendros susitaikinimo sakramento sąlygos. Štai, prieš keletą metų paskelbtame naujajame katalikų Bažnyčios katekizme pakartotas tradicinis mokymas apie gailestį dėl nuodėmių, apie nuodėmių išpažinimą ir atsiteisimą už padarytą žalą.

Kas paskatino apie išpažinties krizę kalbėti būtent dabar? Į tai kunigas Girotti atsakė, jog išpažinties svarbą savaime iškėlė popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtiej i Eucharistijos metai. Susitaikinimo sakramentas ir Eucharistijos sakramentas yra vienas su kitu labai artimai susiję. Tam tikra prasme, susitaikinimo sakramentas, sakramentinė išpažintis yra dalyvavimo Eucharistijoje sąlyga. Žinoma, įvairiais Bažnyčios istorijos amžiais ši sąsaja buvo įvairiai vertinama. Popiežius Jonas Paulius I kalbėdamas apie skirtingas istorines situacijas kitados netgi pajuokavo, kad po Tridento susirinkimo daug žmonių ėjo išpažinties, o mažai – Komunijos, gi dabar, po Vatikano II susirinkimo daug žmonių eina Komunijos, o mažai – išpažinties. Šis šmaikštus pastebėjimas liudija ne apie pasikeitusį Bažnyčios mokymą, o apie šiandien akivaizdžiai regimą tikinčiųjų sąmoningumo krizę. Šiandien žmonės tiesiog nerimtai žiūri į nuodėmę. Sekmadienio Mišiose Komunijos eina beveik visi nesusimąstydami ar jie to verti ir pamiršdami, kad būtent išpažintis yra ta sakramentinė priemonė, kurios dėka nusidėjęs žmogus atgauna Dievo malonę ir vėl tampa vertu pilnai dalyvauti Eucharistijos sakramente. Daug žmonių šiandien yra praradę nuodėmės prasmę, o tai savo ruožtu yra bendro moralės reliatyvizavimo ir iškreipto laisvės suvokimo rezultatas. Dėl to, ypač dabar, kai švenčiame Eucharistijos metus, reikia būtinai priminti pilnutinio dalyvavimo Eucharistijos sakramente sąlygas.