Trečiadienį paminėtos 87 Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo metinės .

Gyveni žmogus ir mokaisi. Ypač kai po kokios nors patirties ar nutikimo gali pasakyti "pirmą kartą", "taip dar nebuvo"… Štai ir vėl atvertėme kalendoriaus lapelį pažymėtą v asario 16-ąja ir šį kartą galė jome taip pat ištarti - tokios Vasario 16-osios š ventės dar nebuvo, net nebežinai minėti , ar ne Nepriklausomybės atkūrimo metines… Pernai vasario 16-ąją buvo pats prezidentinio skandalo įkarštis, šiemet per pačią V asario 16-ąją dešiniųjų jėgų pažiūras reiškianti interneto svetainė Lenkijoje paskelbė lietuvių, priklausiusių KGB karininkų rezervui, sąrašą. T rečiadienio numeryje Lenkijos dienraštis "Gazeta Wyborcza" teigia, kad d abar jį nori persis pausdinti Lietuvos žiniasklaida. Nerimsta, greičiau vis labiau įsisiūbuoja polemika , ar reikia Baltijos kraštų Prezidentams ir ypač Lietuvos Prezidentui važiuoti į Maskvą gegužės 9 dieną švęsti pergalės prieš nacistinę Vokietiją, ar ne. Paskutinis garsiai ir nedviprasmiškai savo poziciją išreiškė Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, pabrėždamas, kad tai jo kaip žm ogaus, kaip piliečio pozicija. "Į Maskvą, kol jos įvairių rangų politikų lūpomis viešai ir garsiai skelbiama, kad nebuvo jokios okupacijos - jokių važiavimų", - kalbėdamas Vasario 16-tosios minėjime prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų pareiškė A. Paulauskas.
Prisiminiau, jog pernai labai tiko kažkur publikuoti kunigo Juliaus Sasnausko mintys ir ieškojimai kaip reikėtų "teisingai" švęsti vasario 16-ąją. Pažvelgus į archyvą matau, jog tas pats tinka ir šiandien... Iš tiesų, kad suprastume, ką švenčiame, verta prisiminti kaip Vasario 16-oji atrodė mūsų tautos patriarcho Basanavičiaus atminty:
„Galop atėjo vasario 16 d., kada, visiems 20 Lietuvos Tarybos narių susitarus, nuspręsta tapo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms.
Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 m. dieną, kada, man Taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulą, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant” .
Tad kaip švęsti Vasario 16-ąją? Ar reikia? Juk pats Nepriklausomybės akto originalas su visais signatarų parašais dingo lyg į vandenį. .. Daug nemalonesnius mūsų istorijai popierius sugebėjom išsaugoti, o tokios relikvijos nėra. Priešų darbas? Ar tiek ir terūpėjo amžininkams tas dokumentas?
Jau kelinti metai skundžiamasi, kad Vasario 16-oji blanksta ir nebepatraukia jaunimo. Bet ir senimas, rodos, mieliau jaučiasi kur kitur...
Tėvas Julius Sasnauskas šaržuodamas pastebi, kad negeriausias būdas Vasario 16 -ąją įprasminti stovint po Signatarų namu, traukiant snarglį ir dar būtinai nutaisant taurią fizionomiją, einant į protesto žygį prieš fašizmą ir antisemitizmą ar dar kur nors , mėginant pajusti „tautos jėgą“…
Juo blankyn ir tuštyn eis paradiniai Vasario 16-osios minėjimai, juo daugiau šansų kada nors netyčia pagauti šios šventės aidą, didžiausią anų dvidešimties vyrų palikimą Lietuvai. Ir tada jau – gatava, amen, visiems amžiams tampi įsimylėjęs vasarį, laisvės saldybę ir kartybę, be kurios kaip kitaip pasijustum esąs Dievo vaikas.
Kunigas Julius Sanausk as siūlė nesistebėti ir nesipiktinti, kad nerandame Vasario 16-osios akto originalo: t as mūsų laisvės lakštelis su dvidešimčia parašų kažin kur sau klaidžioja ir ieško papildomų signatarų . Jau nuo pat anos 1918 metų vasario dienos tie parašai pradėti rinkti. Nustebtume pamatę, kiek ten jų pridėta. Įvairiausiomis aplinkybėmis. Rašant knygas ir skutant bulves, mokant vaikus abėcėlės ir dainuojant, poteriaujant ir hipiaujant, kalėjimuose ir prie altoriaus, žaidžiant krepšinį ir mirštant už Tėvynę.
Pacitavę tėvą Julių Sasnauską, kuris Vasario 16-ąją švęsdavo ir tada, anais laikais, "kada Vasario 16-oji dar neišsiskyrė raudonu kalendoriaus lapeliu, kada apie Kovo 11-ąją dar nesapnavo nė būsimieji jos signatarai", prie mūsų mikrofono apie istorines aplinkybes, atvedusias į Nepriklausomybės atstatymą pakvietėme kunigą daktarą Rolandą Makricką, savo doktorinėje disertacijoje nagrinėjusį Lietuvos Valstybės atgimimą 1915 – 1919 metais. Pasirodo, Nepriklausomybė 1918 metais buvo skelbima jau nebe pirmą kartą... Lietuvai buvo numatyta ir kita valstybingumo forma... Apie tai – kunigas daktaras Rolandas Makrickas:
* * *
Minint 87-ąsias Nepriklausomybės atstatymo metines Bažnyčia taip pat neliko nuošalyje ir malda už Tėvynę – dėkojant už laisvę ir meldžiant jos klestėjimo - tapo neatskiriama šventės dalimi.
Vilniaus arkikatedroje šventąsias Miši as aukojęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis teigė, jog ši diena verčia susimąstyti ne tik apie garbingą tautos praeitį, pastarųjų metų laisvės proveržį, bet ir apie kasdienį gyvenimą, kuris ne visada teikia džiaugsmo ir įk vepia vilties.
"Nepriklausomybės minėjimas kaskart iškelia klausimus: kaip save suprantame, kokiu keliu einame, kokį gyvenimą renkamės? Pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje atskleidžia labai skaudžią tikrovę: visuomenė be galo lėtai gydo sovietmečio žaizdas", - sakė kardinolas, apgailestaudamas, jog vis dar giliai įsišaknijęs sovietinis požiūris į žmogų kaip į mažą valstybės sraigtelį, kurio asmeninis gyvenimas, o ypač dvasinis pasaulis - visai nereikšmingi.
"Plyšys tarp vidinio gyvenimo ir viešos veiklos - di džiausia sovietmečio palikta žaizda. Kol nebus atkurtas žmogaus vientisumas, tol nebus atkurtas ir mūsų tautos istorijos vientisumas. Negalėsime į jį atsiremti kaip į patikimą pagrindą, suleisti šaknų kaip į vaisingą žemę", - pabrėžė Vilniaus arkivyskupas.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius Vasario 16 osios proga taip pat ne tik džiaugėsi pasiekta mūsų valstybės laisve, bet ir dalijosi susirūpinimu dėl negerovių, kurių nė kaip nesiseka išrauti iš mūsų gyvenimo, dėl, atėjus į laisvę, nenoro atsisakyti dvasios ubago krepšio, kuriame apstu nesąžiningumo, aimanų, nenoro pasikeisti ir pripažinti padarytas klaidas.
Lietuvoje studijuoja labai daug jaunimo ir, ačiū Dievui, praėjo laikai, kai buvo m anoma , jog studijos nereikalingos, nes Gariūnuose galima uždirbti daugiau, nei baigusiam Vilniaus universitetą. Studijuojantis jaunimas teikia vilties ateičiai. Tačiau per mažai padedame mūsų jaunimui susigaudyti šiandieniame pasaulyje ir jam daug įtakos daro neatsakinga žiniasklaida ir masinė kultūra su daiktų kultu ir hedonizmu. Apgailėtina, kad švietimo sistemoje vietos neturi tautinis ugdymas,- sakė Kauno arkivyskupas dar pridurdamas, jog Lietuvoje visuomenė yra susiskirsčiusi į vargšus ir vadinamąjį elitą. Atgavus nepriklausomybę, pradinis startas Lietuvos žmonėms buvo labai skirtingas: vieni sugebėjo daug ką pasigrobti, o kiti turėjo pradėti nuo nulio. Todėl šiandien pasiturinčiai gyvena tik nedaug žmonių, o didesnioji visuomenės dalis - vargingai. Daug kam labai sunku džiaugtis Lietuvos Nepriklausomybe. Tiek okupacijos metais, tiek dabar dažniausiai kalbama tik apie medžiaginę gerovę. Moraliniai ir dvasiniai dalykai politikų beveik nedomina. Perskaitęs daugelio partijų programas suvoki, kad jų kūrėjai visiškai nesupranta nei tvirtos šeimos, nei doro žmogaus vietos dabartinėje visuomenėje. Jie mąsto marksistiškai – jų rojus yra tik medžiaginė gerovė, nors tame rojuje žmonės žudo ir žudosi. Su pavydu žvelgiame, kaip Amerikoje pasisakoma už moralines vertybes.
Bažnyčios indėlis į Lietuvos ateitį turėtų būti toks pat didelis, kaip anais sunkiausiais priespaudos metais. Reikia išsaugoti žmonių atsparumą ir viltį. Nežinau, kas galėtų sėkmingiau pagelbėti ugdant sveiką tautos dvasią, kaip tai gali padaryti Bažnyčia, - sakė arkivyskupas Tamkevičius ir kvietė su viltimi maldaut i istorijos Viešpatį, kad vestų mūsų Tėvynę į saugią ateitį.
Apie Šiauliuose minėtą Lietuvos Nepriklausomybės dieną pasakoja mūsų bendradarbė Inesė Ratnikaitė: