Kristaus paaukojimo šventė - Vienuolių diena.

Šį trečiadienį, vasario 2 dieną, Bažnyčia šventė Kristaus paaukojimo šventykloje šventę. Lietuvoje ši šventė paprastai vadinama Grabnyčiomis. Šis tradicinis, liaudies pamaldumo suformuotas pavadinimas, kilęs nuo vaškinių žvakių, uždegamų mirus artimam žmogui, o grabnyčinės žvakės šventinamos būtent Kristaus paaukojimo šventės dieną. Nors lietuviško tradicinio pavadinimo etimologija kalba apie mirtį, iš tiesų ne mirtis, o paties Kristaus šviesa yra pagrindinis šios šventės elementas. Evangelistas Lukas, aprašydamas Kristaus paaukojimą Jeruzalės šventykloje, mini senelį Simeoną, kuris paėmęs į rank as kūdikį, jį pavadino “šviesa pagonims apšviesti”. Aišku, ir artimųjų mirties valandą krikščionys meldžia amžino atilsio savo mirusiems ir prašo, kad Kristaus amžinoji šviesa jiems šviestų. Nors šis elementas irgi svarbus, tačiau šventės liturgijoje labiau pabrėžta Kristaus šviesa šviečianti pasaulyje. Kaip tik dėl to, dėl krikščionių pareigos sekti Kristų, būti žemės druska ir pasaulio šviesa, švenčiant Kristaus paaukojimo šventę, minima Dievui pašvęsto gyvenimo diena, tai yra vienuolių, kurie visiems krikščionims skirtą pašaukimą į šventumą stengiasi vykdyti intensyviau ir radikaliau, šiam tikslui skirdami visą savo gyvenimą.

Vienuolinis gyvenimas Bažnyčioje žinomas nuo pat pirmųjų jos amžių. Žinome, kad ir prieš krikščionybės pradžią, Šventojoje Žemėje gyveno atsiskyrėlių bendruomenės, atsidėjusios asketiškam gyvenimui, maldai ir Šv. Rašto studijoms. Tai patvirtina biblinė archeologija, ypač prieš keletą dešimtmečių atrasta vadinamosios Qumrano bendruomenės gyvenimo vieta. Taip pat ir Kristus, prieš pat savo viešos veiklos pradžią, keturiasdešimčiai dienų buvo pasitraukęs į dykumą melstis ir pasninkauti. Krikščionybės pradžioje pirmieji vienuoliai buvo atsiskyrėliai asketai. Vėliau vienuolystė įgavo labiau sunormintas formas. Dar vėliau, greta asketinių kontempliatyvių vienuolijų, atsirado veikliosios vienuolijos, Kristaus sekimo ir evangelinių klusnumo, neturto ir skai stu mo dorybių vykdymą derinančios su krikščioniška socialine, karitatyvine ir švietėjiška veikla. Šiandien vyrų ir moterų vienuolių, priklausančių įvairiems ordinams ir kongregacijoms, visoje Bažnyčioje yra daugiau kaip milijonas. Vadinamosios popiežinių teisių vienuolijos, tai yra tokios, kurios veikia plačiau negu vienoje vyskupijoje ar vienoje šalyje, šiuo metu turi daugiau kaip 800 tūkstančių narių. Kiti vienuoliai ir vienuolės priklauso mažesnėms kongregacijoms, kurias globoja vietiniai vyskupai.

Trečiadienio pavakare Vatikano Šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Kristaus paaukojimo šventė s , o tuo pačiu ir šia dieną minimos vienuolių dienos Mišios. Joms vadovavo vienuolijų kongregacijos prefektas arkivyskupas Franc Rode. Melstis kartu su vienuoliais šia proga turėjo ir popiežius Jonas Paulius II, tačiau, kaip žinoma, dėl sunegalavimo, visi vieši Popiežiaus susitikimai buvo atšaukti.

Dievui pašvęsto gyvenimo arba vienuolių dienos į kasmetinių Bažnyčios švenčiamų minėjimų kalendorių įtraukos palyginti neseniai. Pirmoji pasaulinė vienuolių diena buvo minėta tik 1997 metais. Šios dienos kasmetinis minėjimas yra 1994 metais Vatikane vykusios vyskupų sinodo asamblėjos rezultatas. Popiežius viso katalikų pasaulio vyskupų atstovus į Sinodą buvo sukvietęs būtent tam, kad jie kartu apsvarstytų vienuolių misiją šiuolaikiniame pasaulyje. Vėliau, beveik dvejiems metams praėjus po Sinodo asamblėjos, 1996-aisiais P opiežius paskelbė apaštalin į paraginim ą "Vita Consecrata" apie pašvęstąjį gyvenimą ir jo misiją Bažnyčioje ir pasaulyje . Tų pačių me tų pabaigoje Popiežius pranešė apie įvedamą Dievui pašvęsto gyvenimo minėjimą ir nurodė, kad ši diena būtų kasmet minima vasario 2-ąją, kai Bažnyčia švenčia Kristaus paaukojimo šventykloje šventę.

Mūsų pasaulyje, kuriame Dievo pėdsakai dažnai atrodo nusitrynę, reikia labai tvirto pranašiško vienuolių liudijimo ,- rašo Popie˛ius apaštaliniame paraginime „Vita Consecrata“. Reikia skelbti Dievo ir būsimo pasaulio gėrio primatą, kurį išreiškia sekimas Kristumi, skaisčiu, beturčiu ir klusniu, visiškai atsidavusiu Dievo garbei ir brolių bei seserų meilei gyvenimu . Pats broliškas gyvenimas yra veikli pranašystė visuomenei, kuri, kartais pati to nesuvokdama, nepaprastai ilgisi beribio broliškumo. Vienuoliai turi tai liudyti su drąsa pranašo, kuris nebi jo net rizikuoti gyvybe.

Šventasis Tėvas taip pat pabrėžia, jog per visą Bažnyčios gyvavimo laikotarpį nestigo vyrų ir moterų, kurie, paklusę Tėvo kvietimui ir Šventosios Dvasios raginimui, pasirinko šį ypatingą sekimo Kristumi kelią, kad Kristui atsiduotų nepadalyta širdimi. Jie, kaip ir Apaštalai, viską paliko, kad būtų su Juo ir tarnautų Dievui ir broliams. Daugeliu savo dvasinio ir apaštalinio gyvenimo charizmų, kurias jiems teikė Šventoji Dvasia, jie pagelbėjo atskleisti Bažnyčios paslaptį bei misiją ir taip prisidėjo prie visuomenės atnaujinimo. Norėdami deramai atlikti tą tarnybą, vienuoliai privalo giliai pajusti Dievą ir pastebėti savo laiko iššūkius, su Šventosios Dvasios pagalba suvokdami gilią teologinę jų prasmę. Juk istoriniuose įvykiuose dažnai slypi Dievo raginimas darbuotis pagal Jo planus, aktyviai ir veiksmingai įsijungiant į mūsų meto įvykius. Taigi reikia atverti sielą Švent ajai Dvasiai , kuri ragina atskleisti gilią Apvaizdos planų prasmę. Ji skatina pašvęstąjį gyvenimą ieškoti tinkamų būdų naujoms nūdienos problemoms spręsti. Tik žmonės, pratę visame kame pirmiausia ieškoti Dievo valios, mokės ištikimai Dievo nurodymus atskleisti ir drąsiai juos vykdyti, šią veiklą derindami su konkrečios istorinės situacijos reikalavimais. Dera prisi minti tai, ko mokė didieji apaštalavimo veikėjai: reikia pasitikėti Dievu taip, lyg viskas priklausytų tik nuo Jo, ir dirbti taip, lyg viskas priklausytų tik nuo mūsų.