Popiežiaus bendrosios audiencijos katechezė: "Mūsų Dievas gailestingas"

Trečiadienio rytą Popiežius Jonas Paulius II audiencijoje priėmė Romoje viešinčius maldininkus ir turistus. Tai buvo įprastinė Trečiadienio bendroji audiencija, kurios metu Šv. Tėvas pasveikino maždaug 8 tūkstančius maldininkų iš visos Europos ir kitų žemynų. Audiencija vyko didžiojoje Vatikano audiencijų salėje “Aula Paolo VI”. Būdingiausias trečiadienio bendrosios audiencijos bruožas yra Popiežiaus katechezė. Šiandien Šv. Tėvas ją skaitė septyniomis kalbomis: italų, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, chorvatų ir lenkų. Tomis pačiomis kalbomis Popiežius sveikino ir laimino maldininkų grupes. Šios bendrosios audiencijos katechezės tema buvo Padėkos himnas iš Senojo Testamento Psalmyno. 114-oji psalmė, kurią maldininkams aptarė Jonas Paulius II yra kalbama arba giedama brevijoriaus valandų liturgijos ciklo antrosios savaitės penktadienio Mišparuose.

Psalmistas šioje giesmėje iš didžios meilės reiškia gilią padėką Viešpačiui už pagalbą, suteiktą po labai intensyvios maldos: “Myliu Viešpatį, nes jis girdi, klausosi mano maldavimų balso”. Tuoj po meilės išpažinimo išgirstame psalmisto pasakojimą apie mirtiną ligą, kuria sirgo ir buvo Viešpaties išgydytas. Psalmėje vartojami psalmėms būdingi simboliai: “Mirties kilpos apraizgė mane, apėmė mane mirusiųjų pasaulio - Šeolo – kančios”. Tai ką himną giedantis psalmistas mena yra prasilenkimas su mirtimi, palydėtas skaudaus psichinio išgyvenimo: “buvau graužiamas sielvarto ir nerimo”. Bet iš šios beviltiškumo bedugnės pasigirsta balsas, šaukiantis vienintelį galintį išteisti jam ranką ir išplėšti iš mirties nasrų: “O Viešpatie, maldauju tavęs, gelbėk mano gyvastį!” Tai trumpa, bet karšta malda žmogaus, kuris atsidūręs į beviltišką padėtį griebiasi už vienintelio įmanomo gelbėjimosi rąsto. Lygiai panašiai Evangelijose šaukėsi apaštalai, kai ežere pakilo smarki vėtra ir bangos sėmė jų valtį: “Viešpatie, gelbėk, žūvame!” (Mt 8, 24), taip ir apaštalas Petras meldė Viešpatį, kai ant vandens paviršiaus eidamas prie Jėzaus, nusigandęs pradėjo skęsti: “Viešpatie, gelbėk mane!” (M t 14, 30).


Išgelbėtas psalmistas himne gieda, jog “Viešpats maloningas ir teisus”. Dar daugiau – “mūsų Dievas gailestingas”. Nuoširdus pasitikėjimas Dievu visuomet leidžia patirti Dievą kaip meilę, nors kartais sunku numatyti Dievo veikimo būdus. Tačiau lieka tikra, jog “Viešpats gina bejėgius”. Toliau giesmėje prasideda maldaujančiojo vidinis pokalbis. Jis yra tęsiamas sekančioje Psalmėje, tačiau pagal judėjų tradiciją, antroji dalis yra sujungta į vieną ir tą patį Padėkos himną, sudarantį vientisą 116-ąją Psalmę. Prisimindamas, kaip buvo išgelbėtas nuo mirties slenksčio, Psalmistas ramina save: “Nusiramink, mano širdie, nes Dievas buvo man geras”. Viešpats, į kurį buvo kreiptasi iš meilės, ištiesė ranką, nutraukė apraizgiusias mirties kilpas, nušluostė ašaras, neleido nuslysti į pragaro bedugnę: “Juk jis išgelbėjo mane nuo mirties, nušluostė man ašaras, neleido mano kojoms paslysti”. Giesmė baigiasi šviesiai: besimeldžiantysis sugrįžta į “gyvųjų šalį”, vėl žengia pasaulio keliais, kad galėtų eiti “Viešpaties Artume”. Sulig šiais žodžiais Psalmistas įsijungia į šventyklos bendruomeninę maldą, kuri yra išankstinė patirtis to bendravimo su Dievu, kuris jo laukia gyvenimo pabaigoje.

114-oji Psalmė :

I

Myliu VIEŠPATĮ, nes jis girdi,
klausosi mano maldavimų balso.
Jis girdi mane, -
šauksiuosi jo, kol tik būsiu gyvas.
Mirties kilpos a praizgė mane,
apėmė mane Šeolo kančios, -
buvau graužiamas sielvarto ir nerimo.
Tada šaukiausi VIEŠPATIES vardo:
"O VIEŠPATIE, maldauju tavęs,
gelbėk mano gyvastį!"
II

Maloningas VIEŠPATS ir teisus;
mūsų Dievas gailestingas.
VIEŠPATS gina bejėgius, -
kai buvau pavojuje, jis mane išgelbėjo.
Nusiramink, mano širdie,
nes Dievas buvo man geras.
Juk jis išgelbėjo mane nuo mirties,
nušluostė man ašaras,
neleido mano kojoms paslysti.
Todėl einu savo keliu VIEŠPATIES Artume
gyvųjų šalyje.