Maldos už krikščionių vienybę savaitė: apie katalikų ir anglikonų ekumeninį dialogą.

Švenčiame maldos už krikščionių vienybę savaitę. Trečiadienio laidoje daugiau dėmesio skyrėme Armėnijos krikščionims ir jų santykiams su Romos katalikų Bažnyčia. Šiandien trumpai apžvelgiame katalikų santykius su kita ekumeninio judėjimo dalyve – anglikonų Bažnyčia.
Dabartinis dialogas su anglikonais prasidėjo 1966 metais, kuomet popiežius Paulius VI ir tuometinis anglikonų Bažnyčių vadovas Canterbury‘io arkivyskupas Michael Ramsey pasirašė deklaraciją, kuria abi krikščioniškos tradicijos įsipareigojo siekti vienybės. Nuo deklaracijos paskelbimo praėjo jau beveik keturiasdešimt metų. Santykiai, visą šį laiką iš tiesų buvo labai draugiški ir vyko konstruktyvus dialogas, vis dėlto didesnių rezultatų pasiekti lig šiol nepavyko.
Kaip Vatikano radijui duo tame interviu aiškino Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys kunigas Donald Bolen, kalta dėl to ne geros valios ir nor o siekti vienybės stoka, bet visų pirma katalikų ir anglikonų Bažnyčių hierarchinės organizacijos skirtumai. Anglikonų Bažnyčia nėra viena Bažnyčia, kaip galėtų iš šalies atrodyti, bet iš tiesų ji susideda iš daugelio nepriklausomų dalių, kurios tarpusavy skiriasi net tik nevienoda juridine organizacija, bet taip pat ir skirtingu mokymu kai kuriais teologijos ir moralės klausimais. Liberalesnėmis nuostatomis garsėja visų pirma Šiaurės Amerikos anglikonų Bažnyčios.

Dabartinis pasaulinės anglikonų bendrijos vadovas Canterbury‘io arkivyskupas Rowan Williams puikiai supranta, kad toks doktrinos nevienodumas ne tik neleidžia visos anglikonų Bažnyčios vardu dalyvauti ekumeniniam dialoge su katalikais, bet taip pat kelia grėsmę pačios anglikonų bendrijos vienybei. Dėl to, arkivyskupo Williamso iniciatyva buvo sudaryta komisija anglikonų Bažnyčių vienybės klausimams spręsti, kuri 2004 metų spalio mėnesį paskelbė vadinamąjį Windsoro raportą. Jame atvirai siūloma apriboti anglikoniškų bendruomenių autonomiją doktrinos klausimais. Siūloma sudaryti naują visas Bažnyčias apimantį organizmą, kuris derintų doktrinines pozicijas ir kad kolegialiai priimami sprendimai po to juridiškai saistytų visas anglikoniškas bendruomenes. Raporto siūlymu, Canterbury‘io arkivyskupui, tradiciškai, bet ne juridiškai, laikomam pasaulinės anglikonų bendrijos vadovu, būtų suteiktas vienos tikėjimo ir moralės doktrinos garanto vaidmuo. Tokiu būdu ir ekumeniniuose santykiuose su katalikais ir kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis teologijos ir moralės klausimais anglikonai galėtų kalbėti vienu balsu.