Popiežius susitiko su 160 rabinų ir kantorių.

Popiežius Jonas Paulius II antradienio rytą audiencijoje priėmė 160 rabinų ir kantorių, kurie atvyko į Vatikaną pareikšti pagarbą Šv. Tėvui ir kartu su juo pažymėti keturiasdešimtąsias metines naujus katalikų ir žydų santykius pradėjusio dokumento – Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“.


Žydų delegacijos vardu kalbėjęs rabinas Gary Krupp dėkojo Popiežiui už katalikų Bažnyčios ir paties Jono Pauliaus II pastaraisiais dešimtmečiais daug kartų bičiuliškai ištiestą ranką judaizmo religijai ir žydų tautai. Visų pirma priminė garsųjį Popiežiaus apsilankymą Romos sinagogoje 1986 metais ir vizitą Jeruzalėje 2000-aisiais.


Popiežius, savo ruožtu, irgi džiaugėsi po Vatikano II Susirinkimo gerai besiklostančiais katalikų ir judėjų santykiais. Ragino ir toliau stiprinti bičiulystės ryšius ir dialogą kuriant pasaulį, kuriame būtų gerbiamas kiekvieno žmogaus veide atsispindintis Dievo paveikslas. Galiausiai, P opiežius hebrajų kalba palinkėjo ramybės: „shalom“, „shalom aleichem“ . Susitikimas pasibaigė rabinų ir kantorių giesme.


Vatikano II susirinkimo d eklaracija apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis „Nostra Aetate“, paskelbta 1965 metų spalio 28 dieną, buvo vienas paskutinių Vatikano II Susirinkimo paskelbtų dokumentų. Susirinkimo paskelbtomis konstitucijomis, dekretais ir deklaracijomis iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos, dvidešimtame amžiuje gyvenančios Bažnyčios akimis buvo pažvelgta į dviejų tūkstančių metų senumo Bažnyčios tradiciją, nauju žvilgsniu ir nauja kalba buvo pakartotas per amžius suformuluotas Bažnyčios mokymas . D idesnių naujovių įvesta liturgijoje. Dar didesnė naujovė buvo Susirinkimo pradėtas naujas laikotarpis santykiuose su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis ir su didžiosiomis pasaulio religijomis. Tarp pastarųjų ypatinga vieta skirta judaizmui – paties Dievo išsirinktai Izraelio tautai ir jai apreikštai religijai.
Susirinkimo deklaracija skelbia, jog Bažnyčia pripažįsta, kad pagal Dievo išganomąjį slėpinį jos tikėjimo ir išrinkimo pradmenys aptinkami jau patriarchuose, Mozėje ir pranašuose. Bažnyčia negali pamiršti, jog per tą tautą, su kuria Dievas iš savo neapsakomo gailestingumo teikėsi sudaryti Senąją Sandorą, ji yra gavusi Senojo Testamento apreiškimą . Bažnyčia tiki, kad Kristus savo kryžiumi sutaikino žydus ir pagonis ir iš abiejų savyje padarė viena. Bažnyčia taip pat nuolatos turi prieš akis apaštalo Pauliaus žodžius apie savo tautiečius, kuriems priklauso įsūnystė, garbė, sandora, ir įstatymų leidyba, Dievo garbinimas ir pažadai; kuriems priklauso protėviai, ir iš kurių kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus Mergelės Marijos sūnus. Bažnyčia taip pat visada atsimena,- sakoma deklaracijoje,- kad iš žydų tautos yra kilę apaštalai, Bažnyčios pamatai ir šulai, bei daugelis pirmųjų mokinių, skelbusių pasauliui Kristaus Evangeliją.
Konstatuodama tokį gausų krikščionių ir žydų bendrą dvasin į palikim ą, Susirinkimo deklaracija ragina visus puoselėti ir skatinti krikščionių ir žydų abipusį pažinimą ir pagarbą, įgyjamą ypač biblinėmis bei teologinėmis studijomis ir broliškais pokalbiais.
Deklaracijoje paminėti ir tie lai kai, kai žydų ir krikščionių santykiai nebuvo geri, kai netgi sąmoningai tarp krikščionių buvo kurstoma judeofobija. Bažnyčia, - rašoma deklaracijoje „Nostra Aetate“,- atmesdama visus bet kokių žmonių persekiojimus, atmindama savo bendrą su žydais paveldą ir vadovaudamasi ne politiniais motyvais, o evangeline meile, gailisi dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų persekiojimų ir antisemitizmo apraiškų.