Popiežiaus bendroji audiencija.

Po šventiniu laikotarpiu Dievo įsikūnijimo slėpiniui skirtų katekezių, šį trečiadienį b endro joje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje Popiežius sugrįžo prie katekezių skirtų Mišparų psalmėms ir himnams. Šį kartą Šv. Tėvas komentavo brevijoriaus valandų liturgijos ciklo antrosios savaitės ketvirtadienio Mišparuose naudojamą tekstą, paimtą iš Apreiškimo apaštalui Jonui knygos:
Dėkojame tau, Viešpatie, visagali Dieve, kuris esi ir kuris buvai, kad pasiėmei savo didžiąją valdžią ir ėmei viešpatauti. Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas, metas teisti mirusius ir atsilyginti savo tarnams, pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę. Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!


Pirmiausiai Popiežius keliais žodžiais pristatė šios giesmės kontekstą, priminė tikslią jos vietą Apreiškimo Jonui knygoje. Ši į brevijorių patekusi giesmė iš tiesų susideda iš dviejų atskirų fragmentų, kurių vienas yra paimtas iš vienuoliktojo Apreiškimo Jonui knygos skyriaus, kitas – iš dvyliktojo. Pirmasis fragmentas – tai šlovinimo giesmė, kurią gieda savo sostus Dievo akivaizdoje turintys dvidešimt keturi vyresnieji. Antrasis fragmentas – tai žodžiai, kuriuos ištarė galingas balsas danguje.


Tie Dievą šlovinantys dvidešimt keturi vyresnieji, tai tarsi paties Dievo dvariškiai, tarsi aukščiausiojo valdovo patarėjai, dalyvaujantys Dievo šlovėje ir atstovaujantys visai žmonijai. Simbolinis jų skaičius. Jie tarsi simbolizuoja išganymo istorijos dinamizmą, su išrinktąja tauta sudarytosios sandoros virsmą naująja sandora, Kristuje sudaryta su visa žmonija. Dvidešimt keturi vyresnieji čia atstovauja dvylikai Izraelio giminių ir dvylikai Bažnyčios apaštalų. Apie išganymo visuotinumą liudija ne tik simbolinis Dievo akivaizdoje esančių vyresniųjų skaičius, bet taip pat ir jų giesmės turinys. Jie dėkoja Dievui už jo viešpatavimą ir keliais labai aiškiais apibrėžimais apibūdina savo atstovaujamus, Dievo visagalybę ir valdžią pripažįstančius žmones. Jų giesmėje pavartoti apibrėžimai „tarnai“, „pranašai“ ir „šventieji“ nurodo į Bažnyčios, į Kristaus išganytos Dievo tautos narius. Jie tarnai, nes ištikimai laikosi Dievo įstatymo. Jie pranašai, nes jiems apreikštas žodis, kurio dėka jie supranta istorijos tėkmę ir tikslą. Jie šventieji, nes yra pasišventę Dievui, pasiryžę jį garbinti ir vykdyti jo valią. Tarp jų yra „mažų“ ir „didelių“ – tai byloja apie Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą.


Antroji čia aptariamos Mišparuose naudojamos giesmės dalis paimta iš kito Apreiškimo Jonui knygos skyriaus, kalbančio apie moterį apsisiautusią saule. Į ją ir į jos kūdikį kėsinasi raudonas slibinas. Tačiau slibinas nugalimas, o balsas iš dangaus gieda šlovinimo giesmę. Ši pergalė – tai ne kas kita kaip Kristaus laimėta kova prieš nuodėmę ir mirtį. Šia pergale prasideda Dievo karalystė ir jo Mesijo valdžia. Šioje pergalėje dalyvauja visi , k as ištikimai sekė Kristų, kas atsispyrė blogio gundymui. Pergalę su Kristumi švenčia pirmiausia kankiniai, rinkęsi ne kompromisus, bet Kristaus kryžiaus kelią. Šiuose Apreiškimo Jonui knygos giesmės žodžiuose girdime aidint paties Kristaus žodžius: „Kas myli savo gyvybę – ja pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“.