Popiežiaus susitikimas su ambasadoriais.

Pirmadienio rytą įvyko naujametinis popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas su Vatikane akredituoto diplomatinio korpuso nariais. Dalyvavo visi Romoje reziduojantys ambasadoriai prie Šv. Sosto, o taip pat dauguma kitose sostinėse reziduojančių, bet ir Vatikane akredituotų ambasadorių. Šiuo metu Šv. Sostas palaiko ambasadų lygio diplomatinius santykius su 174 pasaulio valstybėmis. Be to, su keliomis šalimis – Rusija, Šveicarija, Palestinos savivalda – palaikomi specialiųjų misijų rango diplomatiniai sa ntykiai.


Savo kalboje ambasadoriams Popiežius apžvelgė ką tik pasibaigusių metų tarptautinės bendruomenės gyvenimo panoramą, ypač žmonijos gyvenimą sukrėtusius skaudžius įvykius. Paminėjo nesibaigiančius karus, terorizmo nuolatinį pavojų ir pernai įvykusius jo kruvinus proveržius, taip pat stichines nelaimes, ypač neregėto mąsto nelaimę, kuri prieš kelias savaites ištiko pietrytinę Aziją.
Savo kalboje popiežius Jonas Paulius II išvardijo keturis svarbiausius harmoningo pasaulinės žmonių ir tautų bendrijos sambūvio veiksnius ir tuo pačiu keturis svarbiausius tikslus, kurių žmonija privalo siekti ir už kurias kovoti. Tai – gyvybė, duona, taika ir laisvė.


Žmogaus gyvybės apsauga, deramos pagarbos žmogaus gyvybei reikalavimas kaskart tampa vis didesniu iššūkiu . Bažnyčia skelbia ir jai pritaria mokslas, kad nėra kokybinio skirtumo tarp žmogaus vystimosi stadijų. Ir vos pradėtas embrionas, ir naujagimis ir suaugęs žmogus priklauso vienam nenutrūkstamam žmogaus biologinės raidos procesui. Dėl to, neįmanoma pateisinti kėsinimųsi į žmogaus integralumą ir orumą. Reikia reikalauti, kad tos pačios normos galiotų tuomet kai kalbama ir apie gimusį, ir apie negimusį žmogų. Panašiai ir mokslo pažangos srityje: kaip kiekvienoje žmogaus gyvenimo ir veikimo sferoje, taip ir moksle turi būti taikomi tie patys moralės ir atsakomybės kriterijai. Gyvybės problematika glaudžiai siejasi su šeimos problematika. Dėl to ir šeima turi būti ginama nuo šiandien vis dažniau skelbiamų reduktyvistinių ir nenatūralių požiūrių į žmogų.


Kitas P opiežiaus paminėtas dabartinei žmonijai metamas iššūkis yra pareiga visus aprūpinti duona. Žemė gali visus išmaitinti, bet vis dėlto, vieni pasaulio gyventojai gyvena sotūs, o kiti badauja. Jonas Paulius II dar kartą paminėjo Bažnyčios skelbiamą visuotinės žemės išteklių paskirties principą, tačiau pridūrė, kad jis nepateisina kolektyvistinių ekonomikos tvarkymo metodų, o reikalauja radikalaus apsisprendimo už teisingumą ir solidarumą.


Š iais lai kais bene aktualiausias visai žmonijai yra taikos iššūkis. Ypač ką tik pasibaigusiais 2004 metais žmoniją skaudžiai slėgė nesantaika, smurtas, karai, terorizmas. Popiežius priminė šiemetinės Pasaulinės taikos dienos proga skelbtą šūkį „blogį nugalėti gerumu“. Tol nebus pasaulyje taikos, kol žmonės neišmoks žiūrėti toliau į ateitį ir kol neįsitikins, kad smurtu reaguodami į smurtą nepasieks pastovios taikos. Įžūlumą reikia nugalėti sveiku protu, jėgai priešpastatyti dialogą, ištiesti ranką tam, kas į mus nutaikęs ginklą, gerumu nuginkluoti blogį. Čia Popiežius paminėjo Europos Sąjungą, kuri suprasdama savo istorines problemas sugebėjo dialogo būdu įtvirtinti naują tvarką, kurioje dar neseniai tarpusavy kovojusios valstybės tapo bendradarbėmis.


Galiausiai, ketvirtasis Šv. Tėvo paminėtas iššūkis dabartinei žmonijai ir ketvirta teisingo ir harmoningo pasaulio sąlyga yra laisvė. Laisvė – tai kiekvieno individo teisė kitų nevaržomam vykdyti savo pašaukimą. Į laisvę turi teisę ir tautos, nes tik suvereni visuomenė gali užtikrinti būtinas sąlygas individų laisvei. Šiame kontekste labai svarbi sąžinės laisvė. Laisvė yra nedaloma vertybė, žmogus negali būti vienur laisvas, o kitur suvaržytas. Jei jis laisvas viduje, tuomet jis sugeba būti laisvas ir išorėje. Religijos laisvė s užtikrinimas kartu yra tarsi barometras bylojantis apie valstybių garantuojamą žmonių gyvenimo kokybę. Ir jei Bažnyčia,- sako Popiežius,- reikalauja garantuoti religijos laisvę, tai ji siekia ne kokių nors politinių tikslų, bet trokšta žmogaus gerovės. Valstybės tenebijo, Bažnyčia puikiai sugeba atskirt i t ą kas priklauso Dievui, nuo to kas priklauso ciesoriui.