Žodyje „Viešpaties Angelas“ maldos proga, kaip sakėme, Šventasis Tėvas išskirtinį
dėmesį parodė vaikams: melsdamasis už žemės drebėjimo ir cunami aukas Azijoje, sakė
negalįs užmiršti vaikų, tapusių bado ir ligų, karų ir terorizmo aukomis, kaip ir vaikų,
ku
rie grobiami, dingsta be
ž
inios ir visaip i
š
naudojami.
Vaikų paminėjimas šiandien, susišaukia su jau antra savaite Italijos spaudoje nesiliaujančia
polemika apie vaikus karo ir pokario metais, žydų vaikus, kurių neva Bažnyčia negrąžinusi
į jų šeimas dingstimi, kad buvo pakrikštyti. Beje ir mūsų laidose reagavome į tą polemiką
ir daugiau retoriškai klausėme, ar Vatikanui vėl reiks teisintis dėl žydų. Polemika
kilo kai paskutinėmis ką tik pasibaigusių metų dienomis vienas didžiausių Italijos
dieraščių „Il Corriere della Sera“ paskelbė jog archyvuose aptikta kažkokia Vatikano
slapta instrukcija Bažnyčiai Prancūzijoje. Šioje instrukcijoje nurodoma neleisti
žydų vaikams po Antrojo pasaulinio karo grįžti į savo šeimas, o ji iš Vatikano
1946 metų spalio 20 dieną buvo išsiųsta būsimajam popiežiui Jonui XXIII (Angelo Roncalli),
tuometiniam nuncijui Paryžiuje. Minėtoji instrukcija saugoma Prancūzijos Bažnyčios
archyvuose. Joje patariama į žydų vaikų atidavimo prašymus atsakyti žodžiu, o ne raštu,
pabrėžiama būtinybė įvertinti atskirai kiekvieną konkretų atvejį ir nurodoma į anuomet
galiojusį Bažnyčios kanonų teisės kodeksą, kuriame įsakmiai pažymėta, jog krikštyti
vaikai negali būti pavesti tokių institucijų, kurios neužtikrina krikščioniško auklėjimo,
globai.
Pole
miką dar labiau pakurstė
kitos dienos diera
čio
„Il Corriere della Sera“ numeryje atspausdintas
žydų bendruomenių Italijoje pirmininko Amos Luzzatto pareiškimas, kad Vatikanas negali
skelbti palaimintuoju popiežiaus Pijaus XII vien dėl tokių instrukcijų buvimo, o jei
vis tik Pijus XII būtų beatifikuotas, pasak dienraščio, ponas Luzzatto ne
a
tmeta, kad Vatikanas gali turėti problemų santykiuose su žydais. Jo nuomone, paskelbtasis
dokumentas yra „siaubingas“, o aptariamas atvejis baisesnis už Pijaus
IX laikais
įvykusį vadinamąjį Edgardo Mortara atvejį: šis berniukas buvo paimtas iš
Bolonijoje gyvenusios
žydų šeimos,
tuo pretekstu, kad yra pakrik
š
tytas,
auklėtas krikščioniškai ir vėliau tapo kunigu.
Nors
„Il Corriere della Sera“ kartu su žydų bendruomenių Italijoje pirmininko nuomone spausdino
ir kitokių nuomonių, kaip istoriko jėzuito
Peter
Gumpel abejones dėl dokumento autentiškumo arba žurnalisto Vittorio Messori „apologetiškus“
samprotavimus, p
olemiką
pratęsia italų katalikų dienraštis “Avvenire” sausio 6-osios numeryje, skirdamas atverstinį
lapą
kur išsakomi įvairių autorių ar
gumentuoti problemos vertinimai, neplakant kartu istorijos ir propagandos.
Pirmiausiai vėl keliamos abejonės dokumento autentiškumu – rašomąją mašinėle atspausdintas
28 eilučių puslapis, be parašo ir atspausdintas ant paprasto popieriaus lapo (neaišku
kokia institucija ir kas pasirašė vadinamąjį dokumentą, atrodo, turėjusį būti trijų
puslapių apimties. Jeigu ir būtų autentiškas, dokumentas nepilnas, bet to puslapio
užtenka, kad būtų pradėta antibažnytinė kampanija. Atsakoma į insinuacijas, jog Jonas
XXIII simpatizavo fašizmui, pasitelkiant buvusį Jono XXIII sekretorių arkivyskupą
Loris Capovilla
.
O visą polemiką apibendrinus, jos tikslas – dar kartą pabandyti sumenkinti Bažnyčią
ir nuv
ertinti katalikų indėlį kovoje su totalitariniais režimais, taip pat ir su fašizmu.
Pagaliau kaip jau buvom pabrėžę, ne viename Bažnyčios istorikų pasisakyme nuskambėjo
labai aiški pozicija: Bažnyčia nebijo tiesos. Taip pat egzistuoja vadinamojo istorinio
korektikumo principas.
Neverta net mėginti interpretuoti praeitį naudojantis šiandienos kategorijomis.
Problemas reikia nagrinėti jų istoriniame kontekste, jų neideologizuojant ir nepasiduodant
ekstremizmams.
Šių dienų ir šios polemikos kontekste norisi prisiminti Bažnyčios dokumentą „Mes atsimename:
Šoa apmąstymai“.
Šalyse, kuriose naciai ėmėsi masinių deportacijų, žiaurumas, lydėjęs šiuos prievartinius
bejėgių žmonių perkėlinėjimus, turėjo priversti įtarti blogiausia. Ar krikščionys
suteikė visą galimą
pagalbą persekiojamiesiems ir ypač persekiojamiems žydams?
Daugelis suteikė, tačiau kiti ne. Nevalia užmiršti tų, kurie padėjo gelbėti žydus
kiek leido jėgos, net rizikuodami savo pačių gyvybėmis. Per karą ir po jo žydų bendruomenės
ir žydų vadovai išreiškė padėką už viską, kas buvo padaryta jų labui, įskaitant ir
tai, ką asmeniškai ar per savo atstovus yra padaręs popiežius Pijus XII, kad išgelbėtų
šimtus tūkstančių žydų. Izraelio valstybė už tai pagerbė daug katalikų vyskupų, kunigų,
vienuolių ir pasauliečių.
Tačiau popiežius Jonas Paulius II pripažino, jog greta šių narsių vyrų ir moterų kitų
krikščionių dvasinis pasipriešinimas ir konkretūs veiksmai nebuvo tokie, kokių būtų
buvę galima laukti iš Kristaus sekėjų. Negalime žinoti, kiek nacių ar jų sąjungininkų
okupuotose ar valdomose šalyse gyvenusių krikščionių pašiurpdavo sužinoję apie savo
kaimynų žydų dingimą, tačiau neturėdavo stiprybės pakelti protesto balsą. Krikščionis
ši jų brolių bei seserų sunki sąžinės našta Antrojo pasaulinio karo metais turėtų
akinti atgailauti.
Nuoširdžiai apgailestaujame dėl šių Bažnyčios sūnų ir dukterų klaidų bei nusižengimų.
Įsidedame širdin tai, kas sakoma Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje
Nostra Aetate
, kur nedviprasmiškai pabrėžiama: “Bažnyčia, <…> prisimindama b
endrą su žydais paveldą, vadovaudamasi ne politiniais sumetimais, bet evangeline dvasine
meile labai apgaili visais laikais bet kurią prieš žydus nukreiptą neapykantą, persekiojimus
ir antisemitizmo apraiškas”.
Primename ir patvirtiname tai, ką pasakė popiežius Jonas Paulius II, 1988 m. kreipdamasis
į Strasbūro žydų bendruomenės vadovus: “Drauge su jumis vėl griežčiausiai pasmerkiu
antisemitizmą ir rasizmą, kurie prieštarauja krikščionybės principams”. Todėl Katalikų
Bažnyčia negali pritarti nė vienam persekiojimui, vykdomam – bet kur ir bet kuriuo
laiku – prieš kokią nors tautą ar žmonių grupę. Ji be išlygų smerkia visas genocido
formas, taip pat jas įgalinančias rasistines ideologijas.