Popiežiaus Jono Pauliaus II žinia Pasaulinės taikos dienos (2005 01 01) proga
Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.
1. Naujųjų metų pradžioje dar kartą kreipiuosi į tautų vadovus ir visus geros valios
žmones, suvokiančius poreikį kurti taiką pasaulyje. 2005 m. Pasaulinės taikos dienos
tema pasirinkau šventojo Pauliaus žodžius iš Laiško romiečiams „Nesiduok pikto nugalimas,
bet nugalėk pikta gerumu” (12, 21). Blogis nenugalimas blogiu: einant tokiu keliu,
užuot įveikus blogį, jam pralaimima.
Didysis apaštalas atskleidžia pamatinę tiesą: taika yra ilgos ir sunkios kovos, kai
pergalė pasiekiama tik gėriu įveikiant blogį, padarinys. Žvelgiant į dramatiškus brolžudiškų
konfliktų scenarijus daugelyje pasaulio šalių, suvokiant jų sukeliamus nenusakomus
kentėjimus bei neteisybes, vienintelis tikrai konstruktyvus pasirinkimas apaštalo
siūlymu yra bodėtis pikto ir laikytis gero (plg. Rom 12, 9).
Taika yra gėris, kurį dera kurti gėriu: tai gėris individams, šeimoms, tautoms ir
visai žmonijai; tai gėris, kurį reikia palaikyti ir puoselėti gėrio įkvėptais sprendimais
ir veiksmais. Galime suvokti apaštalo Pauliaus kito posakio gelminę tiesą: „Niekam
neatmokėkite piktu už piktą“ (Rom 12, 17). Vienintelė išeitis norint ištrūkti iš uždaro
rato, kuriuo blogis gimdo blogį, yra priimti apaštalo žodžius: „Nesiduok pikto nugalimas,
bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).
Blogis, gėris ir meilė
2. Nuo pradžios žmonija pažino blogio tragediją ir siekė rasti jo šaknis bei paaiškinti
priežastis. Blogis nėra anonimiška jėga, veikianti pasaulyje neasmeniniais deterministiniais
mechanizmais. Blogis ateina per žmogaus laisvę. Laisvė, išskirianti žmones iš visų
kitų žemės kūrinių, visuomet esti pačioje blogio dramos šerdyje ir nuolat ją lydi.
Blogis visuomet turi veidą ir vardą: veidą ir vardą laisvai jį pasirinkusių vyrų bei
moterų. Šventasis Raštas moko, kad istorijos aušroje Adomas ir Ieva sukilo prieš Dievą
ir Abelį nužudė jo brolis Kainas (plg. Pr 3–4). Tai pirmieji neteisingi pasirinkimai,
kuriuos amžių tėkmėje lydėjo nesuskaitoma daugybė kitų. Kiekvienas iš tų pasirinkimų
turi vidujinę moralinę reikšmę, apimančią apibrėžtą subjektyvią atsakomybę ir pamatinį
kiekvieno asmens santykį su Dievu, kitais žmonėmis ir visa kūrinija.
Giliausia plotme blogis yra tragiškas meilės reikalavimų atmetimas (1). Atvirkščiai,
moralinis gėris yra kilęs iš meilės, reiškiasi meile ir yra nukreiptas į meilę. Visa
tai ypač akivaizdu krikščionims, žinantiems, kad buvimas vieno mistinio Kristaus kūno
nariais nustato ypatingą santykį ne tik su Viešpačiu, bet taip pat su jų broliais
ir seserimis. Krikščioniškosios meilės, kuri Evangelijoje yra gyvasis moralinio gėrio
šaltinis, vidinė logika veda net į priešų meilę: „Jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink
jį, jei trokšta, pagirdyk jį“ (Rom 12, 20).
Visuotinio moralės įstatymo „gramatika“
3. Žvelgdami į dabartinę pasaulio būklę negalime nepastebėti trikdančio įvairių socialinių
ir politinių blogio apraiškų plitimo: nuo visuomeninės netvarkos iki anarchijos ir
karo, nuo neteisybės iki smurto ir žudynių. Norint rasti teisingą kelią, renkantis
tarp prieštaringų gėrio ir blogio iššūkių, žmonijos šeimai neatidėliotinai reikia
išsaugoti ir vertinti paties Dievo duotą bendrą moralinių vertybių paveldą. Todėl
šventasis Paulius drąsina, kad visi pasiryžę įveikti blogį gerumu būtų kilnūs ir didžiadvasiški
puoselėjant taiką (plg. Rom 12, 17–21).
Prieš dešimtį metų kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje apie reikalą
bendrai angažuotis taikos tarnybai, nurodžiau visuotinio moralės įstatymo „gramatiką“
(2), kurią Bažnyčia primena daugelyje pamokymų šia tema. Šis įstatymas, įkvėpdamas
bendras vertybes bei principus, vienija žmones, nepaisant jų kultūrų įvairovės, ir
pats nekintamas: „jis nepriklauso nuo idėjų ir papročių kaitos ir palaiko jų pažangą.
Juo paremtos taisyklės galioja esmingai. Net jeigu paneigiami šio įstatymo principai,
jo neįmanoma nei sunaikinti, nei išrauti iš žmogaus širdies. Jis visada atgyja pavienių
žmonių ir visuomenės gyvenime” (3).
4. Ši bendra moralinio įstatymo „gramatika“ reikalauja iš mūsų vis didesnio angažavimosi
ir atsakomybės, laiduojant individų bei tautų gyvenimo pagarbą bei plėtrą. Šiuo požiūriu
socialinės bei politinės prigimties blogybės, veikiančios pasaulį, ypač sukeliamos
smurto proveržių, turi būti aiškiai smerkiamos. Čia prisiminiau mylimą Afrikos žemyną,
kuriame konfliktai jau pareikalavo milijonų aukų, ir jie dar tęsiasi. Taip pat mąstau
apie pavojingą Palestinos, Jėzaus žemės, padėtį, kur nesiseka tiesa ir teisingumu
sumegzti tarpusavio supratimo gijų, nutrauktų konflikto, bauginamai kasdien audrinamo
pasikėsinimais ir keršto atsakais. O ką kalbėti apie teroristinio smurto nerimą keliantį
reiškinį, atrodo, vedantį visą pasaulį į baimę ir sielvartą? Galiausiai su kartėliu
turime pripažinti, kad Irako drama nelemtai tęsiasi, skleisdama netikrumą ir nesaugumą.
Norint pasiekti taikos gėrį reikia aiškiai ir sąmoningai pripažinti: smurtas yra nepriimtinas
blogis ir jis niekuomet neišsprendžia problemų. „Smurtas yra melas, nes jis priešinasi
tikėjimo tiesai, mūsų žmogiškumo tiesai“ (4). Reikia didelių sąžinės ugdymo pastangų
norint išauklėti jaunąją kartą gėriui laikantis Bažnyčios skelbiamo ir puoselėjamo
integralaus ir broliško humanizmo. Tai yra socialinės, ekonominės ir politinės tvarkos,
gerbiančios kiekvieno asmens orumą, laisvę bei pagrindines teises, pamatas.
Taikos gėris bei bendrasis gėris
5. Puoselėjant taiką, kai blogis nugalimas gėriu, reikia rūpestingai apmąstyti bendrąjį
gėrį (5), jo socialines ir politines implikacijas. Puoselėjant bendrąjį gėrį visais
lygmenimis drauge puoselėjama taika. Ar gali individas visiškai save realizuoti, nepaisydamas
savo socialinės prigimties, t. y. buvimo „su“ kitais ir „dėl“ kitų? Bendrasis gėris
glaudžiai jį saisto. Tai tiesiogiai siejasi su kiekviena individo socialinės prigimties
apraiška: šeima, grupėmis, draugijomis, miestais, regionais, valstybėmis, tautų bendrijomis.
Tam tikru būdu kiekvienas žmogus yra pašauktas bendrajam gėriui, nuolat siekdamas
kitų gėrio lyg savojo. Ši atsakomybė ypač gula ant visų lygių politinės valdžios pečių,
kadangi ji pašaukta kurti socialinių sąlygų visumą, leidžiančią puoselėti integralią
asmens sklaidą (6).
Todėl bendrasis gėris reikalauja gerbti ir integraliai puoselėti asmenį bei pamatines
žmogaus teises, taip pat platesniu požiūriu gerbti ir puoselėti tautų teises. Šiuo
požiūriu Vatikano II Susirinkimas skelbia: „Kadangi tarpusavio priklausomybė kaskart
didėja ir palengva apima visą pasaulį, bendrasis gėris <…> šiandien tampa vis universalesnis,
taigi teisėmis ir pareigomis susiejantis asmenį su visa žmonija. Kiekviena grupė privalo
atsižvelgti į kitų grupių reikmes ir teisėtus siekius, netgi į visos žmonijos bendrąjį
gėrį“ (7). Žmonijos, kaip visumos, gėris, apimant ateities kartas, ragina tautas bendradarbiauti,
kur kiekviena tauta turi įnešti savo indėlį (8).
Kai kurie supaprastinti požiūriai į žmogiškąją tikrovę paverčia bendrąjį gėrį paprasta
socialine – ekonomine gerove, neturinčia jokio transcendentinio tikslo ir sykiu prarandančia
giliausią prasmę. Vis dėlto bendrasis gėris turi trascendentinį matmenį, nes Dievas
yra galutinis visų savo kūrinių tikslas (9). Krikščionys žino, kad Jėzus visiškai
atskleidė, kaip galima pasiekti tikrą žmonijos bendrąjį gėrį. Istorija keliauja į
Kristų ir jame pasiekia viršūnę: dėl Kristaus, per Kristų ir Kristui kiekvieną žmogiškąją
tikrovę galima nuvesti į visišką pilnatvę Dieve.
Taikos gėris ir pasaulio gėrybių naudojimas
6. Kadangi taikos gėris yra glaudžiai susijęs su visų tautų plėtra, visuomet reikia
atsižvelgti į etinius žemės gėrybių naudojimo reikalavimus. Vatikano II Susirinkimas
priminė, jog „žemę ir visa, kas joje, Dievas paskyrė visų žmonių bei tautų naudojimui,
tad teisingumui vadovaujant ir meilei lydint sukurtosios gėrybės turi lygiai tekti
visiems” (10).
Kiekvienas žmogus, būdamas žmonijos šeimos narys, tampa tarsi pasaulio piliečiu, turinčiu
atitinkamas teises ir pareigas, kadangi visi žmonės yra vienijami bendros kilmės ir
aukščiausios paskirties. Vaikui pačiu gyvybės pradėjimo faktu yra suteikiamos teisės,
jis nusipelno rūpinimosi, dėmesio, kuriuos garantuoti yra kiekvieno pareiga. Rasizmo
pasmerkimas, mažamečių gynimas, pagalba migrantams ir pabėgėliams ir tarptautinio
solidarumo mobilizavimas siekiant padėti vargšams yra ne kas kita, kaip nuolatinis
pasaulinio pilietiškumo principo taikymas.
7. Šiandien į taikos gėrį turime žvelgti glaudžiai siedami jį su naujomis gėrybėmis,
atsiradusiomis dėl mokslo ir technologijos pažangos. Taikant visuotinės žemės gėrybių
paskirties principą jas taip pat reikia paskirti pamatinių žmonijos poreikių tarnybai.
Tinkamos tarptautinio lygmens iniciatyvos gali leisti visiškai įgyvendinti visuotinės
žemės gėrybių paskirties principą, visiems – individams ir tautoms – garantuojant
pagrindines prielaidas dalyvauti plėtroje. Tai tampa įmanoma pašalinus barjerus ir
monopolijas, nustumiančias daugybę tautų į nuošalę (11).
Taikos gėris bus geriau garantuojamas, jei tarptautinė bendruomenė imsis didesnės
atsakomybės dėl to, kas vadinama viešosiomis gėrybėmis. Tai gėrybės, kuriomis visi
piliečiai naudojasi automatiškai, nors nebuvo jų sąmoningai pasirinkę ar kokiu nors
būdu prie jų prisidėję. Nacionaliniu lygmeniu tai taikytina tokioms gėrybėms kaip
teisinė sistema, krašto apsauga, kelių ir geležinkelių tinklas. Šiandienos pasaulyje,
visiškai apimtame globalizacijos, vis daugiau viešųjų gėrybių įgyja visuotinį pobūdį,
todėl kasdien vis daugėja bendrų interesų. Pakanka prisiminti kovą su skurdu, taikos
ir saugumo siekimą, rūpinimąsi klimato pokyčiais, ligų plitimo kontrolę. Tarptautinė
bendruomenė turi atsakyti į tuos interesus vis plačiau apimančiais teisiniais susitarimais,
kurių tikslas – reguliuoti viešųjų gėrybių vartojimą ir kurie yra kilę iš visuotinių
teisingumo ir solidarumo principų.
8. Visuotinės gėrybių paskirties principas gali padėti veiksmingiau atsiliepti į skurdo
iššūkį, ypač atsižvelgiant į kraštutinį skurdą, kurį vis dar patiria milijonai žmonių.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje tarptautinė bendrija išsikėlė prioritetinį uždavinį
iki 2015 m. per pusę sumažinti skurstančiųjų skaičių. Bažnyčia remia ir drąsina šį
įsipareigojimą, ji visus tikinčius Kristų kviečia konkrečiai kiekvienoje aplinkoje
rodyti meilės vargšams pirmenybę (12).
Skurdo tragedija lieka glaudžiai susijusi su neturtingųjų šalių užsienio skolų problema,
kuri dar neišspręsta, nepaisant reikšmingos pažangos šioje srityje. Prieš penkiolika
metų aš atkreipiau visuomenės dėmesį į tą faktą, kad neturtingųjų šalių užsienio skolos
„tiesiogiai siejasi su daugybe kitų problemų, kaip antai užsienio investicijomis,
didžiųjų tarptautinių organizacijų tinkamu funkcionavimu, žaliavų kainomis ir kt.”
(13). Neseniai pritaikyti įsiskolinimų sumažinimo mechanizmai, kurie leidžia ypač
susitelkti į vargšų poreikius, be abejo, pagerino ekonominės plėtros kokybę. Tačiau
dėl daugybės veiksnių ši plėtra kiekybiniu požiūriu dar nėra pakankama, ypač žvelgiant
į tūkstantmečio pradžioje užsibrėžtus tikslus. Neturtingi kraštai atsidūrė ydingame
rate: mažos pajamos ir menka plėtra riboja santaupų galimybes ir, kita vertus, mažos
investicijos ir neveiksmingas santaupų panaudojimas neskatina plėtros.
9. Popiežius Paulius VI sakė, ir aš tai patvirtinau, kad vienintelė veiksminga priemonė,
leidžianti valstybėms susidoroti su dramatiška skurdo problema, – suteikti joms reikalingą
užsienio finansinę pagalbą iš viešų ar privačių šaltinių, palankiomis sąlygomis, laikantis
teisingumu grindžiamų tarptautinių prekybinių santykių (14). Neatidėliotinai būtina
moralinė ir ekonominė mobilizacija, gerbiant jau priimtus neturtingosioms šalims palankius
susitarimus ir tuo pačiu metu išlaikant galimybę peržiūrėti tuos susitarimus, kurie
ypač slegia kai kurias šalis. Šiuo požiūriu viešajai plėtros pagalbai reikalingas
naujas impulsas, taip pat būtina tirti naujus pasiūlymus, kaip finansuoti plėtrą nepaisant
galinčių iškilti sunkumų (15). Kai kurios vyriausybės jau rūpestingai svarsto apie
perspektyvius ta kryptimi vedančius mechanizmus; šios reikšmingos iniciatyvos vykdytinos
tikro dalijimosi dvasia, gerbiant <>Taip pat reikia kontroliuoti, kad neturtingųjų
šalių plėtrai skirti finansiniai ištekliai tiek šalių donorų, tiek šalių gavėjų būtų
administruojami pagal griežtus kriterijus. Bažnyčia drąsina šias pastangas ir prisideda
prie jų. Pakanka prisiminti daugelio katalikiškųjų plėtros ir pagalbos agentūrų vertingą
įnašą.
10. Baigiantis Didžiajam 2000 m. jubiliejui savo apaštališkajame laiške Novo millennio
ineunte prabilau apie neatidėliotiną naujo meilės išradingumo būtinybę (16) siekiant
skleisti pasaulyje vilties Evangeliją. Šis poreikis aiškiai matomas žvelgiant į daugybę
sudėtingų problemų Afrikos plėtros kelyje: daugybė ginkluotų konfliktų, kraštutinio
skurdo komplikuojamos pandeminės ligos, taip pat politinis nestabilumas, didinantis
nesaugumą. Tai tragiškos situacijos, reikalaujančios visiškai naujo kelio Afrikai:
reikia kurti naujas solidarumo formas dvišaliu ir daugiašaliu lygmeniu visiems ryžtingiau
į tai įsitraukiant ir visiškai įsitikinus, jog Afrikos tautų gerovė yra neišvengiama
sąlyga visuotiniam bendrajam gėriui pasiekti.
Tegu Afrikos tautos tampa savo ateities, savo kultūrinės, pilietinės, socialinės ir
ekonominės plėtros veikėjos! Tegu Afrika liaujasi buvusi vien pagalbos priėmėja ir
tampa sąmoningo ir produktyvaus dalijimosi atsakingu subjektu! Šio tikslo siekimas
reikalauja naujos politinės kultūros, ypač tarptautinio bendradarbiavimo srityje.
Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad pakartotinų viešosios paramos plėtrai pažadų nevykdymas,
dar neišspręstas klausimas dėl sunkių Afrikos tautų skolų, taip pat tarptautiniuose
prekybiniuose santykiuose specialių sąlygų šioms šalims nesudarymas labai rimtai kliudo
taikai, ir šias kliūtis būtina neatidėliotinai nagrinėti bei pašalinti. Šiandien labiau
negu bet kada lemiama taikos sąlyga yra pripažinimas, kad turtingos ir skurdžios šalys
yra tarpusavyje susijusios ir kad „arba plėtra bus bendrai dalijamasi visose pasaulio
dalyse, arba ji patirs nuosmukį net ir pažanga paženklintuose regionuose” (17).
Blogio visuotinumas ir krikščioniškoji viltis
11. Susidurdami su daugybe tragiškų situacijų pasaulyje, krikščionys nuolankiai pasitikėdami
išpažįsta, kad vien Dievas gali padėti individams ir tautoms įveikti blogį ir pasiekti
gėrį. Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mus „brangiai nupirko” (1 Kor 6, 20; 7,
23), laimėdamas išganymą daugeliui. Jo padedamas kiekvienas gali įveikti blogį gerumu.
Tvirtai įsitikinęs, kad blogis nenugalės, krikščionis ugdosi nenugalimą viltį, palaikančią
jį diegiant teisingumą ir taiką. Nepaisant žmogiškąją veiklą ženklinančių asmeninių
ir socialinių nuodėmių, viltis teikia nuolat naujų impulsų įsipareigoti dėl teisingumo
ir taikos, taip pat tvirtai pasitikėti galimybe kurti geresnį pasaulį.
Nors pasaulyje yra ir aktyviai veikia „nedorybės paslaptis” (2 Tes 2, 7), neturime
pamiršti, kad atpirktasis žmogus gali jai atsispirti. Sukurtas pagal Dievo paveikslą
ir atpirktas Kristaus, kuris „tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi” (18), kiekvienas
gali bendradarbiauti gėrio triumfe. Viešpaties Dvasios veikimas „pripildo pasaulį”
(Išm 1, 7). Krikščionys, ypač pasauliečiai, teneslepia šios vilties „sielos gelmėse,
bet, nuolat atsiversdami ir grumdamiesi ‘su šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis
blogio jėgomis’ (Ef 6, 12), teišreiškia ją ir pasaulietinio gyvenimo struktūromis”
(19).
12. Nė vienas geros valios žmogus negali nusišalinti nuo įsipareigojimo įveikti blogį
gerumu. Šią kovą galima veiksmingai kovoti tik meilės ginklais. „Kai gėris įveikia
blogį, laimi meilė, o kur laimi meilė, laimi taika”. Tai Evangelijos mokymas, pakartotas
Vatikano II Susirinkimo: „Pamatinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo,
įstatymas yra naujasis meilės įsakymas” (20). Ta pati tiesa galioja ir socialinėje
bei politinėje srityje. Šia tema popiežius Leonas XIII rašė, kad tie asmenys, kuriems
tenka pareiga palaikyti taiką ir santykius tarp tautų, turėtų puoselėti savo ir įžiebti
kitiems „meilę, visų dorybių šeimininkę ir karalienę” (21). Krikščionys privalo būti
įsitikinę šios tiesos liudytojai! Savo gyvenimu jie turi paliudyti, kad meilė yra
vienintelė jėga, galinti vesti į asmeninę ir visuomeninę pilnatvę, vienintelė jėga,
galinti kreipti istorijos tėkmę gerumo ir taikos keliu.
Tegu šiais Eucharistijai skirtais metais Bažnyčios vaikai aukščiausiame meilės Sakramente
randa tikros bendrystės šaltinį: bendrystės su Išganytoju Jėzumi Kristumi ir jame
– su kiekvienu žmogumi. Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, sakramentiškai esančiu kiekviename
Eucharistijos šventime, esame išgelbėti iš blogio ir gavę galimybę daryti gėrį. Per
Kristaus mums dovanotą naują gyvenimą galime atpažinti vienas kitą kaip brolius ir
seseris, nepaisydami kalbos, tautybės ar kultūros skirtumų. Žodžiu, dalydamiesi viena
duona ir viena taure mes suvokiame, kad esame „Dievo šeima” ir kad drauge galime veiksmingai
prisidėti kurdami teisingumo, laisvės ir taikos vertybėmis grindžiamą pasaulį.
Iš Vatikano 2004 m. gruodžio 8 d.
JONAS PAULIUS II
Nuorodos
(1) Šiuo požiūriu šventasis Augustinas pastebėjo, kad „dvi meilės įkūrė du miestus:
savimeilė, vedanti iki paniekos Dievui, davė pradžią žemiškajam miestui; Dievo meilė,
einanti iki paniekos sau, davė pradžią dangiškajam miestui“ (De civitate Dei, XIV,
28)
(2) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje JTO 50-mečio
proga (1995 10 05), 3: Insegnamenti XVIII/ 2 (1995), 732.
(3) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1958.
(4) Jonas Paulius II. Pamokslas Drogheda, Airijoje (1979 09 29): AAS 71 (1979), 1081.
(5) Bendrasis gėris plačiąja prasme suprantamas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų
visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti
tobulumą”: Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 26.
(6) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra: AAS 53 (1961), 417.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 26.
(8) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra: AAS 53 (1961), 421.
(9) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991), 837.
(10) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 69.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991), 837.
(12) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 42: AAS 80 (1988),
837.
(13) Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškosios mokslų akademijos studijų savaitės dalyviams
(1989 10 27), 6: Insegnamenti XII/ 2 (1989), 1050.
(14) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 56–61: AAS 59 (1967), 285–287.
Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 33–34: AAS 80 (1988), 557–560.
(15) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkui:
L‘Osservatore Romano, (2004 07 10), 5.
(16) Plg. Nr. 50: AAS 93 (2001), 303.
(17) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 17: AAS 80 (1988), 532.
(18) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 35.
(20) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 38.
(21) Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 1892), 143; plg. Benediktas
XV. Enciklika Pacem Dei: AAS 12 (1920), 215.