Dievo veidas

Šią dieną paprastai vadiname Naujaisiais Metais ir mokomės rašyti naują metus žymintį skaičių.
Vis dėlto Bažnyčios liturgija šiandien kalba ne apie skaičius ir sąskaitas, bet apie veidus ir vardus. Gal todėl šia proga būtų naudinga prisiminti , kaip atrodo Dievo veidas.
Gali būti, jog atvaizdas, kurį susikūrėme savo tikėjimo ir pamaldumo dėka, jau padengtas įpročio apnašu, todėl iš to veido dingo spindesys, grožis, žavesys. Galbūt, kaip ir mūsų gyvenimas, Dievo veidas mūsų mintyse yra išblukęs, bespalvis, abejingas…
Atnaujiname baldus, virtuvės įrangą, indus, įvairius įtaisus namuose, tačiau dažnai pasitaiko, kad nesirūpiname šiuo blankiu, negyvu, subanalintu Dievo atvaizdu. Ko gero mes įsivaizduojame savo Viešpatį, kaip rūstų teisėją, šaltą įstatymų leidėją, skrupulingą sąskaitų suvedinėtoją.
Šios dienos Mišių liturgijoje pirmasis skaitinys kalba apie nuostabų palaiminimą, kuris gali mums padėti iš naujo atskleisti Dievo veidą, kuriuo jau seniai nebesirūpinome ir kurio nebegalėtume atpažinti, lygindami jį su Biblijoje aprašytu atvaizdu.
Tai šviesa apgaubtas veidas, kuris ir mus užtvindo savo šviesa. Tai “maloningas” veidas, o tai reiškia: palankus, geranoriškas, nuo blogio ginantis veidas. Dievas yra “atsi gręžęs” į mūsų pusę. Jis negrasina, bet neša mums taiką, giedrą, ramybę…
Galime kalbėti ir apie Dievo šypseną, kuri lydi žmones, jiems žengiant į Nauju osius Metus.
Šalia matome dar vieną veidą – Dievo Motinos, kurios iškilmę šiandien švenči a me. Švenčiausioji Mergelė mums atneša “savo įsčių vaisių”. Ji šypsosi, žvelgdama į savo Sūnų ir savo vaikus pasaulyje…
Atpažinti Dievo veidą,- drauge reiškia: pamatyti save pačius.
Mes esame ne vergai, o vaikai. Esame išvaduoti iš įstatymo grandinių, kad galėtume veikti, vadovaudamiesi meilės įstatymu.
Supratę, jog esame Dievo vaikai, galime elgtis, kaip laisvi žmonės .
Tokių žmonių veidas atrodo kitaip…
Norime mes to, ar ne, tačiau, žengdami į Naujuosius Metus, turime pagalvoti, kaip turi pasikeisti mūsų veidas.
Kalbu ne apie natūralų senėjimą, ar galimas nelaimes, kurios galėtų subjauroti veidą fiziškai.
Mūsų veidas priklauso nuo mūsų pačių, už jį esame atsakingi mes patys. Čia n e padės nei kosmetika, nei plastikos chirurgai. Žmogaus veidas priklauso nuo jo vidaus.
Pernelyg daug veidų šiais laikais nėra tikri, nes juos formuoja išorė, o tai reiškia, kad žmonėse atsispindi pyktis, priešiškumas, vaikštome, tarsi užsidėję kaukes, visko bij o dami ir nepasitikėdami.
Evangelijos ištrauka kalba mums apie Betliejaus piemenis, kurie, išvydę Jėzų, gr į žo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę .
Ar mes, išvydę Dievo veidą, irgi mokėsime Jo šviesa nušviesti savo gyvenimo kelius?… ( Mons. A. Grušas )