Ar Vatikanui vėl teks teisintis dėl žydų?

Šiuo tarpšventiniu laikotarpiu, kuomet labiau vyrauja atostoginiai nusiteikimai negu darbinė nuotaika , žiniasklaidoje tarsi disonansas rimti poleminiai straipsniai, o ne lenvas pasiskaitymas. Žinoma, šiomis dienomi s apokaliptinius mastus įgavusi tragedija pietryčių Azijoje užpildo daugelį spaudos leidinių puslapių ir nemaža televizijos bei radijo žinių laiko, bet peržiūrėjus bernardinai.lt antraštes vis tiek nustebino:Vatikanui vėl teks teisintis dėl žydų . Atrodo, už praeities klaidas daug kartų atsiprašyta, dabar katalikų santykiai su šios religijos išpažinėjais ir su Izraelio valstybe normalūs…
Nors komentaras pasirašytas “bernardinai.lt”, atrodo bus verstas iš spaudos, šiek tiek palinkusios į kairę... Iš tiesų, ieškant sensacijų, pabandyta visiems žinomus dalykus pateikti kaip labai slaptus ir labai sensacingus:
Trečiadienį į viešumą pateko dar vienas slaptas Vatikano dokumentas, dėl kurio turinio katalikų Bažnyčiai vėl gali tekti teisintis dėl savo pozicijos žydų atžvilgiu per Antrąjį pasaulinį karą.
Skelbiama, kad Vatikanas buvo parengęs slaptą instrukciją katalikų Bažnyčiai Prancūzijoje. Šioje instrukcijoje nurodoma neleisti žydų vaikams po Antrojo pasaulinio karo grįžti į savo šeimas.
Šį laišką 1946 metų spalio 20 dieną Vatikano Šventasis biuras, atsakingas už discipliną Bažnyčioje, išsiuntė būsimajam popiežiui Jonui XXIII (Angelo Roncalli), tuometiniam Šventojo Sosto atstovui Paryžiuje. Laiško turinį trečiadienį paskelbė vienas didžiausių Italijos dienraščių „ Il Corriere della Sera“.
Tik draugiškas pastebėjimas: bernardinai.lt religinę informaciją visuomet pateikdavo naudodami adekvačius terminus, gi šiuo kart Sant ’ Uffizio arba Tikėjimo mokslo kongregacijos pavadinimas Šventuoju biuru, tiesą sakant, bado akis. Lygiai ir žinios informatyvumas: atsivertus trečiadienio “Corriere della Sera” iš karto matosi, kad ten svarbiausia ne paskelbta instrukcija, bet vatikanisto Alberto Melloni straipsnis su atitinkamais instrukcijos komentarais, kuriuos savo ruožtu dar kažkas pakomentavo ir tą komentarą skelbia bernardinai.lt . Galima pasiskaityti ir kitokių komentarų. Pavyzdžiui katalikiškame italų dienraštyje “Avvenire” Gian Maria Vian straipsnį “Pijus XII, Roncalli ir iš nacių išplėštų žydų vaikų atvejis. Istorija ir propaganda”. Taigi klausimas – skausmingas ir delikatus - keliamas kitoje plotmėje: kaip reikėjo elgtis, kai žydiškos institucijos, giminės ar tėvai norėjo pasiimti vaikus, kurie buvo patikėti katalikų Bažnyčiai ir kai kurie netgi pakrikštyti. Klausimui nušviesti kaip pretekstas vatikanistui Melloni buvo tik ką išleistas popiežiui Jonui XXIII skirto veikalo pirmasis tomas, kuriame skelbiami nuncijaus Paryžiuje arkivyskupo Roncalli užrašai. Antrasis veikalo tomas pasirodys 2005 metų pabaigoje, jame bus įdėtas ir minėtoji Sant ’Uffizio instrukcija, rašyta 1946 metų spalio 20 dieną, kurią galima būtų laikyti ne kažkokiu slaptu laišku, o tarnybiniu susirašinėjimu – kongregacijos atsakymu nuncijui į paklausimą , kaip elgtis vienu ar kitu klausimu. Minėtoji instrukcija saugoma Prancūzijos Bažnyčios archyvuose. Joje patariama į žydų vaikų atidavimo prašymus atsakyti žodžiu, o ne raštu, pabrėžiama būtinybė įvertinti atskirai kiekvieną konkretų atvejį ir nur odoma į anuomet galiojusį Bažnyčios kanonų teisės kodeksą, kuriame įsakmiai pažymėta, jog krikštyti vaikai negali būti pavesti tokių institucijų, kurios neužtikrina krikščioniško auklėjimo , globai. Žinoma, komentuojant dokumentą galima pabrėžti, jog „negalima vaikų atiduoti“ ir galima pabrėžti, jog „ būtina įvertinti atskirai kiekvieną konkretų atvejį“. Vargu ar kas paneigs, kad arkivyskupas Roncalli, būsimasis popiežius Jonas XXIII taip ir elgėsi. Už tai Bažnyčiai tikrai nereikia teisintis. Pagaliau tarnybinė instrukcija turėtų būti vertinama taip pat ano meto kontekste… Komentaro dienraštyje “Avvenire” autorius pataria nesuplakti istorijos ir propagandos…