Antradienio rytą įvyko tradicinis Kalėdinis popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas
su Romos Kurija. Kaip kasmet prieš pat Kalėdas, Šv. Tėvas audiencijoje priėmė savo
bendradarbius – Kongregacijų ir Popiežiškųjų tarybų, komisijų, tribunolų vadovus,
pareigūnus ir tarnautojus; visus, kurie eidami savo pareigas padeda Popiežiui vykdyti
Visuotinės Bažnyčios ganytojo misiją.
Artėjančios Kalėdų šventės kasmet mus pripildo ramybės. Jėzaus gimimas – tai įvykis,
kuris paliečia tiesiai žmogaus širdį. Po kelių dienų liturgijoje minėsime šį svarbų
įvykį, kartosime šią fundamentalią mūsų tikėjimo tiesą: Mums gimė Išganytojas!
Dieviškasis vaikelis, kurį garbinsime gulintį prakartėlėje, yra Emanuelis, Dievas
su mumis, nuolatos ir tikroviškai visą laiką su mumis esantis Altoriaus sakramente.
Tie nuostabūs mainai tarp Dievo ir žmonijos įvykę Betliejuje, vis iš naujo nuolatos
vyksta Eucharistijos sakramente, kuris yra Bažnyčios gyvybės ir šventumo versmė. „Adoro
te devote“ – kartosime per Kalėdas, Betliejaus grotos prieblandoje matydami Kryžiaus
dramą ir Velykinės Kristaus pergalės šviesą.
Iš žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, iš Pasaulio šviesos, Bažnyčia gavo misiją būti žmonijos
ir Dievo bendrystės ženklu ir įrankiu. Dėl to niekados negalime užmiršti, kad pat
i svarbiausi
a mūsų misij
a
yra bendrystės su Dievu ir žmonių vienybės, pirmiausia tikinčiųjų tarpusavio vienybės
ugdymas. Ut unum sint; kad visi būtų viena,- meldė Kristus Tėvą savo išganančiosios
kančios išvakarėse. Tai įpareigojimas mums dėti visas pastangas, kad būtų kuo greičiau
atkurta tikinčiųjų vienybė. Popiežius pažymėjo, kad vienybės atstatymo darbas, ekumeninis
dialogas, turi būti viena svarbiausių Bažnyčios užduočių dabar švenčiamais Eucharistijos
metais. Ypač dabar turime ryžtingai eiti tuo keliu, kurį mums nurodė Vatikano II Susirinkimas.
Prieš keturis dešimtmečius, 1964 metų lapkričio 21 dieną buvo paskelbti šį naują Bažnyčios
kelią nurodę Susirinkimo dokumentai: dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“,
dekretas apie Rytų Bažnyčias „Orientalium Ecclesiarum“ ir dekretas apie ekumenizmą
„Unitatis Redintegratio“.
Šiandien dėkojame Dievui už ekumenizmo kelyje jau pasiektus rezultatus, už kontaktus,
įvairias iniciatyvas ir susitikimus su mūsų broliais, priklausančiais įvairioms ortodoksiškoms
ir protestantiškoms Bažnyčioms ir bendrijoms. Šia prasme ypatingai reikšmingi buvo
šiais besibaigiančiais metais įvykęs svarbūs susitikimai, ypač Suomijos protestantų
Bažnyčios delegacijos ir Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I vizitai. Visa
širdimi trokštu, kad ir Kazanės Dievo Motinos ikonos gražinimas į Rusiją paspartintų
Kristaus mokinių vienybės atkūrimo procesą.
Bažnyčios vienybė ir žmonijos vienybė. Šitą vienybės troškimą dažnai matau įvairaus
amžiaus maldininkų veiduose. Šį troškimą mačiau švytinti jaunimo veiduose Šveicarijos
Berne ir Italijos Lorete, kur turėjaus progos šiemet lankytis. Kas gi kitas, jei ne
Kristus, gali numalšinti šį vienybės troškimą.
M
es, tikintieji, esame atsakingi už krikščioniško palikimo perdavimą ateities kartoms.
Dėl to, daug kartų, o ypač šią vasarą lankydamasis Lurde, raginau Europos katalikus
būti ištikimais Kristu
i
. Turi būti gyvos krikščioniškos Europos šaknys, nes nuo jų nemaža dalimi priklauso
Europos ir viso pasaulio ateitis. Šia proga noriu pakartoti ką rašiau ateinančiai
Pasaulinei taikos dienai skirtame savo laiške: negalime leisti, kad blogis mus nugalėtų,
bet turime įveikti blogį gerumu.
Galiausiai, savo bendradarbiams sakytą kalbą Popiežius baigė trumpa malda: Mūsų širdys
nebijo sunkumų, nes pasitiki Tavimi, Betliejaus Kūdiki, iš meilės apsigyvenęs tarp
mūsų. Visi Tave tepriima ir tepripažįsta žmogaus Išganytoju ir Taikos kunigaikščiu.