Italijoje į polemiką dėl kalėdinių tradicijų išlaikymo įsitraukė ir Parlamentas

Šiomis dienomis Italijos spaudoje įsiplieskusi polemika dėl kalėdinių simbolių ir tradicijų šalinimo iš mokyklų nepaliko nuošalyje ir Italijos Parlamento. Būtina pažymėti, kad kalbama apie atskirus atvejus, iš kurių vargu ar verta daryti kokius nors apibendrinimus, tačiau visuomenė ir Bažnyčios hierarchai jautriai sureagavo į vadinkim“nekalėdines“ iniciatyvas pačiame pasiruošimo Kalėdoms įkarštyje. Vienoje pradžios mokykloje buvo bandoma kalėdinėje giesmelėje pakeisti Jėzaus vardą – vietoj „Ges ù“ vaikams buvo liepta giedoti „virtù“. Kas iš esm ės ne taip ir blogai – „virt ù“ itališkai reiškia doryb ę. Buvo susilaukta ryžtingo pasipriešinimo iš šeimų, juolab kad ir musulmonai, dėl kurių, kaip buvo skelbiama ir buvo įvestas pakeitimas, nepareiškė jokio pageidavimo, kad Jėzaus vardas nebūtų minimas... Dar kitoje mokykloje, teisinantis vis tais pačiais motyvais ir deklaruojant multikultūralizmą, nuspręsta tradicinį kalėdinį vaikų rengiamą vaidinimą apie Jėzaus gyvenimą pakeisti vaidinimu apie Raudonkepuraitę... Šios ir panašios iniciatyvos, kaip minėjome, sukėlė polemiką ne tik itališkoje spaudoje, bet pasiekė ir Italijos Vyriausybę bei Parlamentą. Atsakydamas į kai kurių parlamentarų paklausimą ministras ryšiams su Parlamentu Carlo Giovanardi pareiškė, kad Italijos vyriausybė dar kartą patvirtina, jog prakartėlė yra svarbus simbolis, išreiškiantis nacionalinę priklausomybę, kultūrines ir istorines šaknis bei tradicijas. Ministras paminėjo, kad pirmąją prakartėlę sukūrė šv. Pranciškus Asyžietis, Italijos Globėjas , dar 1223 metų Kalėdose , tad prakartėlė yra giliai įsišaknijusi itališkoje tradicijoje. Pasak ministro, niekas neprotestavo, kad kai kuriose mokyklose buvo atsisakyta Senio Šalčio – Babbo Natale – nes tai neitališka tradicija, tuo tarpu prakartėlė yra kažk as daugiau...
Nesistengdamas labai sureikšminti pasitaikiusių atskirų nevykusių iniciatyvų, ministras Giovanardi pažymėjo, kad daugeliu atveju inicidentams išspręsti užtenka „sveikos nuovokos“ , stengiantis suderinti du svarbius dalykus: neatsižadėti savo tūkstantmečių tradicijų, savo istorijos ir įsitikinimų bei tuo pat metu būti atviriems kitiems žmonėms, atvykusiems iš svetur ir norintiems integruotis į itališkąją visuomenę su savo įsitikinimais ir tradicijomis.
Savo pareiškimuose daugelis italų parlamentarų problemą apibūdino panašiais žodžiais ir terminais: mokyklų vadovams tiesiog pritrūksta „sveikos nuovokos ir išmanymo“, atsisakoma savo tradicijų ir kultūrinių šaknų norint pasirodyti „moderniais“ ir tik labai retais atvejais „iš įsitikinimo“ kovojama su krikščioniškais simboliais ir jais išreiškiamomis vertybėmis.