Paskelbtas Popiežiaus laiškas ateinančių metų migrantų dienai.

Ketvirtadienio rytą Vatikano Spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas skirtas būsimai Pasaulinei migrantų dienai, kasmet minimai antrą sekmadienį po Trijų Karalių šventės. Ateinančiais 2005 metais tai bus sausio 16 diena. Šį kar t ą savo laiške migrantų dienai Šv. Tėvas gvildena su migracija glaudžiai susijusią kultūrų integracijos tematiką.


Migracijos fenomeną stebinčių tarptautinių organizacijų duomenis, šiandien apie 175 milijonai pasaulio gyventojų yra migrantai, tai yra gyvena ne toje pačioje valstybėje, kurioje gimė. Daugiausia migrantų yra Europoje – apie 56 milijonai; antroje vietoje pagal priimtų imigrantų skaičių yra Azija – 50 milijonų, trečioje Šiaurės Amerika – 41 milijonas; Afrikoje yra 16 milijonų migrantų, po 6 milij o nus migrantų yra Pietų Amerikoje ir Okeanijoje.


Kaip žinia, viena svarbiausių migracijos reiškinio implikacijų yra skirtingų kultūrų susidūrimas, kuris galėtų būti pozityvus, tačiau, kaip deja dažnai pasitaiko, tampa konfliktų ir nesusipratimų priežastimi. Savo laišką skirdamas šiai problematikai Popiežius siūlo labai paprastą sprendimą: migrantai turi teisę į savo kultūrinę tapatybę, į savo kultūrinį skirtingumą, tačiau tas skirtingumas negali virsti izoliacija ir migrantus priimančios šalies kultūros neg e rbimu. Taip pat ir priimanti šalis privalo gerbti imigrantų kultūrinę tapatybę, tačiau tuo pat metu turi teisę ir reikalauti, kad imigrantai gerbtų priimančios šalies papročius ir įstatymus, kad išmoktų jos kalbą, kad integruotųsi į naują visuomenę. Integ r acija, pasak Popiežiaus, nebūtinai turi reikšti savo gimtosios kultūros praradimą. Susidurdamas su kita kultūra imigrantas į savąją kultūrą gali pažiūrėti naujosios kultūros kontekste, į savo išapžįstamas vertybes gali pažiūrėti tarsi iš šalies, tuo būdu įvertindamas tas savo gimtosios kultūros vertybes, kurios ankčiau buvo tarsi savaime suprantamos ir niekados nebuvo koncepualiai apibrėžiamos. Kitaip tariant, susidūrimas su kita kultūra gali žmogui padėti geriau pažinti save patį, savo gimtosios kultūros v ertybes. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie priimančios šalies visuomenės kultūrinę tapatybę. Apie kultūrines vertybes, apie jų svarbą lengviau kalbėti tuomet, kai jas galima palyginti su kitos kultūros vertybėmis. Tačiau svarbiausia išlaikyti pozityvų požiūrį į migracijos reiškinio atneštą kultūrų susidūrimą. Jei į jį žiūrėsime kaip į kultūros mainus, kaip į kultūrų dialogą, tuomet toks susidūrimas praturtins ir vieną, ir kitą kultūrą, o taip pat sustiprės žmonių tolerancija, dėmesingumas, praturtės jų pasaulėvaizdis. Priešingai, jei kultūrų susitikimas bus vertinamas remiantis išankstiniais neigiamais nustatytmais, tai tik stiprės praraja tarp savųjų ir svetimųjų, grės naujų apartheido formų pavojus, vieni ksenofobiškai žiūrės į atėjūnus, o kiti užsik l ęs mažuose hermetiškuose getuose.


Popiežiaus laiške paminėti ir krikščionių uždaviniai migracijos reiškinio akivaizdoje. Krikščionybėje nėra nei savų, nei svetimų, nes artimo meilė yra aukščiau kultūrinių skirtumų. Dėl to, krikščionys turi būti pakantos ir solidarumo skelbėjai. Krikščionys taip pat privalo pirma kitų išgirsti pagalbos šauksmą tų žmonių, kurie migrauodami, bandydami integruotis į naujas visuomenes susiduria su įvairiais sunkumais. Krikščionys turi būti tarsi panaktiniai ne tik pasyviai lauk i antys auštančio visuotinio solidarumo rytojaus, bet aktyviai besistengiantys, kad tas teisingumo ir žmonių meilės, pakantumo ir taikos rytojus greičiau išauštų.