2004-12-02 18:49:30

Popiežiaus bendroji audiencija.


Trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje susitikęs su maldininkais, popiežius Jonas Paulius II savo katechezėje, skirtoje Valandų liturgijos psalmės ir himnams, komentavo 71 psalmę, skaitoma Brevioriaus maldų ciklo antrosios savaitės ketvirtadienio Mišpa ruose.


Dieve, suteik karaliui savo teisingumo ir teisumo karaliaus sūnui, kad teistų tavo tautą teisingai ir tavo skriaudžiamuosius teisiai. Teteikia kalnai gerovę tautai, tepatiria kalvos teisumo atlygį. Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje, tegelbsti beturčių vaikus ir tesutramdo engėjus. Teviešpatauja jis nuo jūros lig jūros, ir nuo Upės lig žemės pakraščių. Dykumos klajokliai klūpės prieš jį, o jo priešai laižys žemės dulkes. Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Sebos karaliai neš dova n as. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos.


Girdėjome pirmąją šios iškilmingos maldos dalį,- sakė Popiežius. Į dangų kyla daugiabalsis maldavimas, kad Dievas suteiktų valdovui pačią svarbiausią ir valdymui būtiniausią dorybę – teisingumą. Ypatingai pabrėžiamas teisingumas vargšų atžvilgiu, nes pirmiausia jie labai dažnai tampa neteisingo valdymo aukomis. Psalmėje labai ryškiai pabrėžtas moralinis teisingo valdymo aspektas. Teisingumas, kaip moralinė vertybė, susietas su Dievo teisingumu. Kaip Dievas teisingai valdo pasaulį, taip pat ir žemėje Dievo valdžią įkūnijantis tautos valdovas turi vadovautis Dievo teisingumu. Jei pažeidžiamos vargšų teisės, tai tokie veiksmai yra ne tik neteisingi politine prasme ar niekingi moraline prasme, bet j a is nusikalstama ir prieš Dievą. Dievas yra skriaudžiamųjų ir vargšų, našlių ir našlaičių globėjas, dėl to jų engimas yra ne tik socialinis ir moralinis, bet taip pat religinis nusikaltimas.


Popiežius savo kalboje taip pat priminė istorinį šios psalmės kontekstą. Judo karalystės monarchai anksčiau būdavo tapatinami su karaliaus Dovydo figūra. Tačiau ilgainiui atėjo nusivylimas tautos reikalų tvarkymu. Nepasiteisinant į žemiškus valdovus dedamiems lūkesčiams, valdovo įvaizdį ilgainiui pradėta tapatinti su Me s ijo figūra. Šią viltį puikiai atspindi pranašo Izaijo žodžiai: “Pagal teisumą teis jis vargšus, nešališkai išspręs krašto vargdienių bylas. Savo burnos rykšte nuplaks žemę, savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui”. Panašiai kalba ir kitas dids pranaš a s Jeremijas: “Tikėkite manimi, - tai Viešpaties žodis, - ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu”.

Po psalmės pirmose eilutės skambėjusio maldavimo suteikti teisingumo dovaną, toliau kalbama apie mesijinės karalystės ribas. Tai teisingumo ir taikos karalystė plytinti nuo jūros iki jūros, nuo ūpės iki žemės pakraščių, tai yra apimanti visą tuo metu pažįstamą pasaulį. Psalmėje minimos dvi jūros – tai Vidržemio jūra ir Juodoji jūra. Upė – tai Eufratas. Minimos klajoklių tautos, Arabijos ir Sebos valdovai, kurie irgi priklauso tai pačiai mesijinei teisingumo ir taikos karalystei. Šitoks visuotinės Mesijo karalystės įvaizdis visiškai sutampa su nauju Dievo Karalystės įvaizdžiu, kurį skelbia krikščionybė. Apie šį tęstinumą labai akivaizdžiai byloja evangelistų aprašytas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, kurio atminimą švenčiame Verbų sekmadienį. Evangelistas Matas, aprašydamas šį įvykį, nė kiek neabejodamas cituoja pranašo Zacharijo žodžius: “Didžiai džiūgauk, Siono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, - jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo - ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros ir nuo Upės lig žemės pakraščių”.








All the contents on this site are copyrighted ©.