Sekmadienio pokalbiai. Kalbiname karinių jūrų pajėgų kapelioną kapitoną leitenantą Romualdą Ramašauską ir Mokomojo pulko bei Ruklos įgulos kapelioną majorą Arnoldą Valkauską

Sekmadienio pokalbyje pasigilinsime į nedažnai mūsų klausytojams pristatomą realybę - karo kapeliono tarnystę. Tokią temą pasirinkti padėjo liturginis kalendorius: šeštadienį buvo minimas šv. Jonas iš Kapestrano - irgi mūsų klausytojams turbūt mažai pažįstamas šventasis, dangiškasis karo kapelionų globėjas.
Šeštadienį, spalio 23 dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas šv. Jonas iš Kapestrano, karo kapelionų dangiškasis globėjas (Kapestranas - miestelis vidurio Italijoje, kiek daugiau nei šimtas kilometrų nuo Romos į rytus), gyveno XIV - XV amžių sandūroje, savo gimtinėje (gimė 1386 metais) praleidęs tik mažą savo tikrai įdomaus ir margo gyvenimo dalį. Dar ankstyvoje jaunystėje palikęs gimtinę, studijavo Perugia universitete, įgydamas teisininko išsilavinimą. Kaip teisėjo, amžininkų liudijimu, nusižengti teisingumui jo nepalenkė nei galingųjų grasinimų, nei turtuolių pinigai. 1415, įvykus, kaip dabar sakytume, politiniam perversmui, Jonas iš Kapestrano neteko ne tik pareigų, bet taip pat buvo uždarytas į kalėjimą. Bandė pabėgti, bet nesėkmingai - šokdamas pro langą susilaužė koją. Teko patirti dar griežtesnį kalinimo režimą. Kalėjime turėjo regėjimą: jam pasirodė šv. Pranciškus ir kvietė stoti į pranciškonų ordiną. Paleistas iš kalėjimo už didelį užstatą - 400 dukatų, eidamas trisdešimtuosius savo gyvenimo metus, Jonas iš Kapestrano 1416 metais apsivilko pranciškono abitą, o po metų noviciato, 1417 padarė įžadus. Prasidėjo jo kelionės po Italijos ir Europos miestus, kur pamokslavo ir steigė vienuolynus. 1451 metais perėjęs Alpes, daugiau į Italiją nebegrįžo, pasišvęsdamas tenykščių kraštų bažnytinio gyvenimo ugdymui. Popiežius Kalikstas III Joną iš Kapestrano buvo įgaliojęs visokeriopai skatinti jo lankomų kraštų kunigaikščius ir karalius įsijungti į ginkluotą kovą prieš turkus, grasinusius krikščioniškai Europai. Būdamas popiežiaus pasiuntinys, nevengė būti drauge su kariais pirmosiose kovos su priešu linijose, juos drąsindamas ir stiprindamas dvasiškai. Būtent jo ugningų raginimų dėka 1456 metais prie Belgrado vengrų kunigaikščio Hunyadi vadovaujami kryžiuočiai sumušė turkų kariuomenę. Tais pačiais metais, mūšio laukuose užsikrėtęs maru, Jonas iš Kapestrano mirė jo paties įsteigtame Illok vienuolyne Ven grijoje.
1514 metais popiežius Leonas X leido Joną iš Kapestrano garbinti kaip palaimintąjį, o 1690 metais popiežius Aleksandras VIII palaimintąjį Joną iš Kapestrano paskelbė šventuoju. Galiausiai 1984 metais jis paskelbtas viso pasaulio karo kapelionų globėju.
Kaip ryškėja iš šventojo biografijos, karo kapelionų dangiškuoju globėju prieš dvi dešimtis metų jis paskelbtas dėl indėlio į mūšio lauke prie Belgrado 1456 metais iškovotą krikščionių pergalę prieš turkus - jis ne tik ugningu žodžiu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu įkvėpė karius narsiai kovoti. Ne tik už Tėvynės likimą, bet ir visos krikščionijos reikalą. Šiandien karo kapeliono uždaviniai iš esmės irgi tie patys: žadinti karių meilę Tėvynei ir krikščionišką savimonę. Apie šiandieninių karo kapelionų darbą kalbamės su skirtingų kariuomenės rūšių kapelionais - karinių jūrų pajėgų kapelionu kapitonu leitenantu Romualdu Ramašausku ir Mokomojo pulko bei Ruklos įgulos kapelionu majoru Arnoldu Valkausku.