Prieš 40 metų Paulius VI atsisakė vartoti tiarą

Visi kunigaikščiai turi bučiuoti popiežiaus kojas, reikalavo Grigalius VII 1075 m. O 1302 m. lapkričio mėnesį Bonifacas VIII bulėje „Unam sanctam“ pareiškė: jei žmogus nori būti išganytas, jis turi paklusti Romos popiežiui. Buvo laikai, kai buvo tarsi savaime aišku, kad popiežiui skirta viešpatauti visame pasaulyje.
Prieš 40 metų, 1964 m. lapkričio 13 d., popiežius Paulius VI, valdęs Bažnyčią 1963– 1978 metais, iškilmingai žengė prie šv. Petro bazilikos altoriaus ir nusiėmė tiarą, kaip jis pareiškė, „dovanodamas ją vargšams“. Nebuvo tai vien teatrališkas gestas: Paulius VI savo socialiniame mokyme - ypač enciklikoje Populorum Progressio - išryškėjo kaip vargstančiųjų gynėjas. Nusiimdamas nuo galvos tiarą, norėjo parodyti, kad popiežiaus autoritetas nebepriklauso nuo politinių ir žemiškųjų galybių, o Bažnyčios dėmesio centre, kaip ir turi būti, atsidūrė paprastas žmogus, kuriame, įžvelgiamas Kristus, arba, kaip teigia Susirinkimas Konstitucijos Gaudium et spes pradžioje, „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir suspaudimas, kuriuos išgyvena šiuolaikiniai žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgtieji, taip pat yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir suspaudimas". Savo apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi Paulius VI rašė, kad "Bažnyčia užsikrėtė Kristaus nerimu dėl klaidžiojančių bei suvargusių", kad "neužmiršta vargšų, neretai turtingų tikėjimo ir kupinų vilties", kad "pasauliui, nepaisant nesuskaičiuojamų Dievo atmetimo ženklų, vis dėlto – kad ir kaip paradoksalu – ieškančiam jo netikėtais būdais bei skausmingai jaučiančiam jo poreikį, reikia skelbėjų, kalbančių apie Dievą, kuris būtų jiems patiems pažįstamas ir toks artimas, tarsi jie regėtų Neregimąjį. Pasaulis iš mūsų reikalauja ir laukia gyvenimo paprastumo, maldos dvasios, artimo meilės visiems, ypač vargšams ir silpniesiems, klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo. Be šių šventumo ženklų mūsų žodis sunkiai pateks į nūdienos žmonių širdis".
Tačiau ne visada ši nuostata turėjo prioritetą: tiara, kurios formos užuomazgos atsirado XII amžiuje ir kuri XIV amžiuje įgavo galutinę trijų karūnų formą, buvo aukščiausios žemiškosios valdžios ženklas, ženklas, jog popiežius esąs „kunigaikščių ir karalių tėvas“. Su šiais iš viduramžių atėjusiais žodžiais įšventinimo dieną 1963 m. birželio mėnesį popiežiui Pauliui VI buvo uždėta tiara. Popiežius, kaip skelbiama, sujungia aukščiausią dvasinį ir pasaulietinį titulus. Todėl neatsitiktinai vėlyvųjų viduramžių ikonografija perkelia žemiškąją hierarchiją į dangų. Altorių paveiksluose labai dažnai Dievas Tėvas ar Kristus vaizduojamas ne su karūna, o su popiežiaus tiara – aukščiausios valdžios ženklu. Dar aukštesnis simbolis jau nebeįmanomas.
Santykių tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios klausimas pirmaisiais krikščionybės ir popiežiaus sosto amžiais nevaidino svarbaus vaidmens; iš pradžių Bažnyčia turėjo įsitvirtinti pasaulyje. Tačiau krikščionybei tapus imperijos religija, tikėjimas pasidarė valstybės reikalu. Religijos išpažinimas tapo valstybinių įsitikinimų išraiška. Eretikai buvo laikomi valstybei pavojingais atskalūnais.
Kai imperatorius Konstantinas (mirė 337 m.) sudarė teisines sąlygas, kad Bažnyčia galėtų disponuoti nuosavybe bei turtu, popiežiaus nuosavybėn buvo perleista gana daug žemės. Šiai nuosavybei VI a. atsirado pavadinimas patrimonium Petri. Popiežius Grigalius I (590–604) ėmė griežtai administruoti išsibarsčiusią nuosavybę, tačiau užimama teritorija iš pradžių buvo nedidelė. Laikui bėgant, popiežiai tapo vidurio Italijoje koncentruotos bažnytinės valstybės valdovais, o pati bažnytinė valstybė išsilaikė iki 1870 metų.
Nuo IX a. popiežiaus būstui vadinti įsigalėjo pavadinimas palatium – rūmai; pats popiežius, kaip ir karaliai, dėvėjo raudoną apsiaustą ir jodavo per Romą ant balto žirgo. Nuo XI a. jo reikalus (kaip ir karalių) tvarkė ‘kancleris’, jo pasiuntiniai buvo vadinami ‘legatais’.
Kanonistai ir patys popiežiai mąstė apie Petro įpėdinių vietą, apibrėžė jų santykį su pasaulietine valdžia, su imperatoriais. Vienas iš labiausiai savimi pasitikinčių tarp popiežių buvo Inocentas III, popiežiumi tapęs 1198 m., būdamas jauniausias kardinolas. Vargu ar kuris kitas popiežius tiek padarė, kad įsitvirtintų pasaulietiniame gyvenime, buvo tiek įsitraukęs į žemiškus reikalus, kaip Inocentas III (1198–1216). Pradedama nuo klausimo: kas yra žmogus ir kas yra popiežius? Dar prieš tapdamas popiežiumi Inocentas III buvo parašęs veikalą apie „varganą žmogaus dalią“, kurio daugiau kaip 700 ranka perrašytų kopijų pasiekė mus – viduramžių veikalui tai labai daug. „Kodėl aš išlindau iš motinos kūno, kad pamatyčiau tokį vargą ir kančias?“ – rašoma ten. Žvaigždės padarytos iš ugnies, vėjas iš oro, žuvys iš vandens, bet žvėris ir žmogus – iš molio, iš „purvo“. Jis pradėtas nuodėmingame geidulyje; šaukdami ir nelaimingi išvystame pasaulį, nuogi ateiname, nuogi išeinam, o mūsų gyvenimas darosi vis trumpesnis...
O kas yra popiežius? S avo įšventinimo dieną per pamokslą Romos žmonėms Inocentas III taip kalbėjo: „Aš esu pasodintas virš Dievo namų, kad ...būčiau aukščiau už visus. Pranašas man sakė; aš pastatysiu tave virš tautų ir karalysčių. Apaštalas apie mane rašė: aš duosiu tau dangaus karalystės raktus. Tarnas, sodinamas virš viso namo, yra Kristaus vietininkas..., jis pastatytas viduryje tarp Dievo ir žmogaus, menkesnis už Dievą, bet didesnis už žmogų“. Ši kalba nėra atsitiktinis suklydimas. Panašiu tonu parašyta visa popiežiaus korespondencija. Būtent Inocentas titulą Vicarius Beati Petri pakeitė į Vicarius Christi . Inocentui Petras buvo „kolega“, abu jie suvokė esantys Dievo sūnaus vietininkai. Inocentas nustatė ir kaip bus naudojama mitra bei tiara. mitra – aukščiausiojo šventiko s imbolis – palikta liturgijai, buvo signum pontificii, tuo tarpu tiara, signum imperii , turėjo rodyti visa apimančią aukščiausią valdžią – plenitudo potestatis – nebažnytinėje aplinkoje.
Pjemonto kariuomenė 1870 m. rugsėjo 20 d. užėmė Romą. Popiežius Pijus IX (1846–1878) atmetė bet kokias derybas su naujos Italijos valstybės atstovais ir užsidarė Vatikane. Bažnytinė valstybė, laikinoji, kaip buvo vadinama popiežiui priklausanti teritorija, buvo prarasta, o nusiimdamas tiarą popiežius Paulius VI padėjo paskutinį tašką popiežių pasaulietinės valdžios pretenzijoms. Vatikano II Susirinkimas, kuris ir buvo užbaigtas Bažnyčią valdant popiežiui Pauliui VI, dekrete dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus pabrėžia, kad Kristaus Bažnyčioje Romos popiežius kaip Petro, kuriam Kristus patikėjo ganyti savo avis ir avinėlius, įpėdinis Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnatvišką, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis sielomis. Tam, kaip liudija popiežiaus Pauliaus VI gestas, tiaros nereikia - užtenka mitros. .