Didysis penktadienis Jeruzalėje ir rytmetinis budėjimas šv. Kapo bazilikoje

Tūkstančiai Kryžiaus kelių bažnyčiose, kaimeliuose, miesteliuose ir miestuose atkartoja ir primena tą kančios kelią, kurį pats Jėzus nuėjo Jeruzalėje ir kuriuo, Didįjį penktadienį, dar kartą ėjo Jeruzalėje esančių Bažnyčių nariai ir piligrimai, neretai laikantis tradicijų, kurių kitur nėra arba kurios jau nugrimzdo į užmarštį.

Šventosios Žemės Kustodijos interneto portale pasakojama apie čia gyvenančių brolių pranciškonų Didžiojo penktadienio apeigas, kurių dalis atliekamos lygiai taip, kaip užrašyta 1750 metų apeigyne, besiremiančiame dar senesnėmis tradicijomis.

Pirmiausia, pirmoje dienos pusėje, buvo einama „Via dolorosa – Skausmo keliu“ iki pat Golgotos, kur Kristus buvo iškeltas ant kryžiaus ir mirė nusikaltėlio mirtimi. Procesijai vadovavo buvęs Šventosios Žemės kustodas, Jeruzalės lotynų patriarchato apaštalinis administratorius arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, kuris taip pat nešė Tikrojo Kryžiaus relikviją.

Tačiau Didžiojo penktadienio popietę Jeruzalės katalikai susirinko dar vienai procesijai, kuri rečiau atkartojama kituose katalikiško pasaulio regionuose. Tai gedulinga Kristaus laidojimo procesija, pakaitomis skaitant Evangeliją keliomis kalbomis, giedant himnus, nešant Nukryžiuotojo statulą senosios Jeruzalės gatvėmis, per krikščionių kvartalą. Nukryžiuotojo figūra paguldoma, dviem diakonams nuėmus erškėčių vainiką ir ištraukus vinis iš žaizdų, ant balto audeklo. Procesijai vadovavo Šventosios Žemės kustodas Francesco Paton, kuris atliko ritualinius gestus taip, kaip juos, Evangelijoje, atliko Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas, pasirūpinę Jėzaus laidotuvėmis. Tada Nukryžiuotasis paliekamas kapo tamsoje ir tyloje.

Tačiau tik kelioms valandoms, nes, kitaip nei beveik visame likusiame katalikiškame pasaulyje, Šventosios Žemės Kustodijos broliai pranciškonai, Jeruzalės parapijos nariai ir piligrimai, Velykų Vigiliją švenčia anksti šeštadienio ryte.

Tai lemia du dalykai. Viena vertus, reikia atsiminti, kad iki 1951 ir1955 metų popiežiaus Pijaus XII liturginės reformos šiuo klausimu, Velykų Vigilija visada buvo švenčiama šeštadienio ryte arba pirmą dienos pusę. Tačiau toks eiliškumas mažino Didžiojo šeštadienio patirtį, daugiausia dėmesio tenkant Didžiojo penktadienio pamaldoms ir Prisikėlimo sekmadieniui. Tad Velykų budėjimo perkėlimas į šeštadienio vakarą restauravo šios Velykų Tridienio dalies vertę.

Tačiau Jeruzalėje gyvena trylikos istorinių Bažnyčių bendruomenės ir jų liturginių apeigų bendrose Šventosiose Vietose – koplyčiose, bazilikose, bažnyčiose – laikas yra nustatytas labai tiksliai, intervalų yra skrupulingai laikomasi dešimtmečius ar net šimtmečius. Todėl kai viena Bažnyčia įveda liturginių pakeitimų, Jeruzalėje dažniausiai laikomasi anksčiau nusistovėjusios tvarkos. Ir šiuo atveju Kustodijos pranciškonai šv. Kapo bazilikoje susirinko jau septintą valandą šeštadienio ryte.

Homiliją pasakė arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchato galva.

Ir šiais metais, - kalbėjo jis, - pasiekėme liturginių metų viršūnę šiame gražiame ir įtaigiame šventime. (...) Yra malonė ir atsakomybė švęsti Velykų Vigiliją tokioje vietoje, paliesti ranka ir pamatyti, kad tai, apie ką prieš kelias akimirkas skaitėme Evangelijoje, yra tiesa, tai patyrėme.

Pasak ganytojo, peržvelgus išganymo istoriją, nuo Pradžios iki prisikėlimo, perskaitę apie išrinkimo, nuodėmės ir atleidimo istoriją, kiekvienas joje galime atpažinti save pačius ir savo bendruomenes. Buvome sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, skirti santykiui su Juo. Tačiau nuolatos nusigręžiame nuo sandoros su Juo, nutolstame savo neištikimybėmis ir nuodėmėmis. Ir vis tiek esame išgelbėjami Dievo atleidimo, kuris yra aukščiausia teisingumo forma.

Ir šiame budėjime švenčiame būtent tai: Dievo ištikimybę sandorai ir jo atleidimą. Amžių bėgyje Dievas nedaro kito, kaip tik atleidžia ir gaivina savo ryšį su žmogumi, nuo Adomo, Abraomo iki Jėzaus, kuris vieną kartą ir visiems laikams įveikė nuodėmę bei mirtį, šia pergale pasidalindamas su visais. Šią tikrovę išgyvename krikščioniškoje viltyje.

Tai nėra maža, bet didžiulė viltis, pranokstanti mūsų kasdienybę, mūsų horizontą taip, kaip Kristaus prisikėlimas pranoko tą kapą, kuriame buvo paguldytas. Atsiklaupiame prie kapo, taip išreikšdami savo viltį, tačiau turime žinoti, kad viltis nėra tame kape, bet išplito ir realizuojasi toli už jo sienų, ypač mūsų santykiuose su broliais, ypač su tais, kurie tarp jų yra silpniausi. Tai reiškia Velykos, nuritintas kapo akmuo ir angelo žodžiai moterims: „Jo čia nebėra (...) jis eina pirma jūsų“ (žr. Mt 28, 6 - 7). Velykos yra naujas žvilgsnis į pasaulį, kuris ir pasaulį paverčia nauju. (Vatikano radijas)