Prasidėjo 8-ieji karo Sirijoje metai. „Atvirų ligoninių“ iniciatyva

Karas Sirijoje, iš dalies pilietinis, iš dalies vykdomas išorinių jėgų, peržengė septynerių metų slenkstį. Karo pradžia tapatinama su pirmosiomis manifestacijomis, 2011 metų kovo 15-ąją, prieš valdantįjį prezidento Assado režimą. Šie protestai buvo atgarsiai per šiaurės Afriką nusiritusios revoliucinės bangos, kuri nuvertė Tuniso ir Egipto ilgamečius prezidentinius režimus, sukrėtė kitas regiono šalis. Libijos diktatoriaus režimas buvo nuverstas su Vakarų pagalba. Šie judėjimai iš pradžių buvo pavadinti „Arabų pavasariu“, nes juose buvo reikalaujama daugiau demokratijos, daugiau socialinio teisingumo, daugiau atsakomybės. Iš dalies šie lūkesčiai išsipildė tik Tunise ir Egipte, o kai kur kitur „pavasaris“ tapo rūsčia etninių ar religinių grupuočių kautynių „žiema“.

Manoma, kad žuvusiųjų skaičius Sirijoje viršijo 400 000, tarp kurių daugybė civilių – vyrų ir moterų, mažų ir senų. Tai minimalūs vertinimai, nes yra mininčių ir už milijoną didesnius skaičius.  Mažiausiai 6 milijonai tapo vidaus pabėgėliais, o virš penkių milijonų sirų legaliais ir nelegaliais keliais paliko šalį.

Karas Sirijoje ir Irake skaudžiai palietė istorines krikščionių mažumas, priklausančias įvairioms Bažnyčioms. Kai kurių bendruomenių šaknys siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Kaip daugybę kartų perspėjo tiek Sirijos ir Irako krikščionių lyderiai, tiek įvairios humanitarinės organizacijos, šis karas, lėmęs daug žūčių ir, ypač, masinę krikščionių emigraciją, iš tiesų gali tapti fatališku smūgiu krikščionybei Artimuosiuose Rytuose, savo lopšyje, po kurio jai vargu ar pavyks atsigauti. Be to, islamiškojo fundamentalizmo jėgos, „Islamo valstybė“ ir kitos, suplūdusios į Siriją kurti islamiškojo kalifato, krikščionių išvijimą arba atvertimą į islamą, grasinant mirtimi, pavertė vienu iš savo prioritetų. Ir nors per pastaruosius metus  „Islamo valstybė“ prarado beveik visas savo kontroliuotas teritorijas, daug krikščionių neskuba grįžti į savo namus, nes islamiškajam ekstremizmui pavyko sunaikinti tarpusavio pasitikėjimą ir sugyvenimo modelius. Nes be tiesioginio ekstremistų persekiojimo, daug krikščionių buvo išduoti savo kaimynų musulmonų, šalia kurių visada gyveno: kartais dėl tų pačių ekstremistų baimės, kartais dėl noro pasisavinti namus, parduotuves ar verslus.

Be tiesioginės destrukcijos, karas Sirijoje, net jei pasibaigtų tuoj pat, turės ilgalaikių pasekmių. Apie tris milijonus nepilnamečių negalėjo reguliariai lankyti mokyklos, o pasiekę pilnametystę – įgyti profesijos arba tęsti mokslus. Jų raida buvo sužalota matytų ar tiesiogiai patirtų baisybių. Didžiuosiuose miestuose tūkstančiai vaikų gyvena tiesiog gatvėse, jų artimieji žuvo, pabėgo, pasimetė arba buvo atskirti jėga. Jie gali tapti, kaip kartais sakoma, „prarastąja karta“.

Siekiant nors iš dalies atsverti patirtą materialinę, socialinę ir dvasinę žalą, katalikiškos ir kitų Bažnyčių humanitarinės organizacijos per pastaruosius septynerius metus įvykdė ir vykdo daug iniciatyvų, skirtų tiek krikščionių mažumoms, tiek visiems gyventojams, kurių daugumą sudaro musulmonai. Pirminis šių iniciatyvų siekis yra užtikrinti neatidėliotinus pamatinius poreikius – maisto ir vandens, pastogės, sveikatos. Kitos iniciatyvos yra orientuotos į ateitį – švietimo, profesinių įgūdžių suteikimo, priemonių šeimyninio verslo pradėjimui.

Apie vieną iš iniciatyvų dėl visų sirų pasakoja kovo 16 dienos Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“. Ją prieš metus pradėjo Apaštališkasis nuncijus Sirijoje, Damaske reziduojantis Mario Zenari, kuriam popiežius Pranciškus, atsižvelgdamas į situaciją, suteikė kardinolo titulą. Kaip byloja pats iniciatyvos pavadinimas “Atviros ligoninės“, jos tikslas, bendradarbiaujant su Italijos vyskupų konferencija ir Caritas organizacija, yra suteikti gydymo paslaugas, pirmiausia tiems, kurie buvo sužaloti kare ir, negaudami jokios priežiūros, rizikuoja likti neįgaliais iki gyvos galvos ar mirti. Kaip komentavo kardinolas Zenari, trūksta visko: puse ligoninių buvo sugriauta, vaistų rezervai išseko. Ligoninės ir klinikos, kurių durys vis dar atviros, veikia trečdaliu pajėgumo, nes yra praradusios nuo pusės iki dviejų trečdalių savo medicininio personalo, medikų ir slaugų.

Kardinolas Zenari siekia vaistais, įrankiais ir personalu aprūpinti tris istorines katalikiškas, moterų vienuolijoms priklausančias ligonines: Šv. Vincento Gailestingumo dukrų „Prancūzų ligoninę“ Damaske, Saleziečių seserų „Italų ligoninę“, taip pat Damaske, šv. Juozapo seserų ligoninę Alepo mieste, dedikuotą šv. Liudvikui. Kadangi daugiau nei pusė civilių dėl karo yra patekę į visišką skurdą, neturi darbo, jie negali patys susimokėti už sveikatos priežiūrą. Veltui paslaugas teikiančios „Atviros ligoninės“ šiuo metu yra vienintelė galimybė jiems gauti gydymą. Pasak kardinolo Zenari, kad katalikų ligoninės dar trejus metus galėtų taip dirbti, padedant dešimtiems tūkstančių, joms reikia keliolikos milijonų eurų, kurių jis ieško visais įmanomais būdais. (Vatikano radijas)