Pranašo Danieliaus kapas Uzbekistane

Uzbekistanas retai skamba tarp piligriminių krypčių, susijusių su Šventajame Rašte minimomis vietomis ir veikėjais. Ir vis dėlto čia, istorinio Samarkando miesto apylinkėse, yra biblinio pranašo Danieliaus kapas, gerbiamas tiek žydų, tiek musulmonų daugumos, tiek vietos krikščionių. Danieliaus knygoje pasakojama apie įvykius, siekiančius VI- V amžių prieš Kristų, nors dabar linkstama manyti, kad ji parašyta gerokai vėliau.

Šio kapo - mauzoliejaus atsiradimas Samarkande yra tūkstantmetės istorijos dalis. Pranašo Danieliaus palaidojimo vietą galima aplankyti ir dabartiniame Irane, labai sename, mažiausiai prieš šešis tūkstančius metų įkurtame Šušo mieste, kadaise persų imperijos sostinėje, viename iš svarbiausių regiono politinių ir prekybinių centrų. Nors neturima materialių įrodymų dėl šio kapo autentiškumo, tačiau galima remtis užuominomis pačioje pranašo Danieliaus knygoje apie tai, kad jos autoriui persų imperija, tad ir vienas iš svarbiausių jos miestų buvo žinomi. Kalbant apie mums artimesnius ir išlikusius rašytinius liudijimus, yra išlikęs 12 amžiaus Ispanijos žydų keliautojo Benjamino iš Tudelos pasakojimas apie Danieliaus kapą Šušo mieste, labai gerbiamą vietos gyventojų.

Klestėjimo ir galybės laikotarpį pakeitė nuosmukio, amžiams bėgant gimė ir iškilo kitos galybės. 14 amžiuje, jau po Kristaus, Šušas buvo nukariautas tiurkų – mongolų karvedžio Timūro (Tamerlano), sukūrusio savo karalystę ir naują dinastiją, palikusio daug pasakojimų tiek apie įspūdingas karines kampanijas, tiek apie jas lydėjusias žiaurybes. Taip pat ir prieš krikščionis, mat Timūras skelbėsi ir islamo skleidėju. Tiesa, jam tai nesutrukdė surengti daugybės karinių akcijų prieš kitus musulmonų valdovus ir jų žmones. Savo sostine Timūras pasirinko būtent Samarkandą, praradusį savo istorinį spindėjimą po daugiau nei dviejų šimtų metų priklausymo mongolų užkariautojams. Naujasis valdovas pasistengė, kad miestas atgimtų, taptų nauju architektūros, meno, kultūros centru. Taip pat ir religijos: tada, jo potvarkiu, relikvijos ar dalis jų iš Danieliaus kapo Šušo mieste buvo perkeltos į mauzoliejų Samarkande. Mauzoliejus nėra itin didelis ar įspūdingas, tačiau išsiskiria 18 metrų ilgio antkapinis akmuo.

Vėlgi, nėra istorinio patikimumo dėl kape esančių relikvijų, tačiau pats mauzoliejus jau daugelį amžių yra regiono žydų ir musulmonų, taip pat ir krikščionių piligrimystės vieta. (Vatikano radijas)