Pirmasis Gavėnios sekmadienis

Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 12-15)

DIEVO GYVENIMAS

Dykumoje, tame akmenimis ir dulkėmis nusėtame plote, savotiškame prarasto rojaus sodo vaiduoklyje Jėzus, įveikdamas gundymus, žmonėms dovanoja naują požiūrį į gyvenimą.

Dykuma – tai karalystė, kurioje telpa nevaisingumas ir žydėjimas, mirtis ir gyvenimas. Ten yra tuštuma ir žvėrys, gundantis šėtonas ir patarnaujantys angelai, - tokias žodžiais evangelistas Morkus  kalba apie Jėzaus gundymo aplinkybes, o iš tiesų piešia žmogaus širdies vaizdą… Vis tiktai pats svarbiausias dalykas pasakomas pradžioje: ten buvo Jėzus.

Savo viešąjį gyvenimą Jėzus pradeda nuo dykumos: nuo troškulio, vienatvės, ilgų, rodos, nesibaigsiančių naktų liūdesio. Jis pasirenka iš karto pasinerti į mūsų žmogiško gyvenimo sunkumus, pasilikdamas dykumoje keturiasdešimt dienų. Tais simboliškas skaičius, kuris drauge reiškia ilgą laiką. Tai laikas, kurį žmonija privalo vargingai pereiti, keliaudama išdžiūvusiais savo nusitiestais keliais.

Šioje mirties antspaudu pažymėtoje vietoje Jėzus stoja į lemiamą kovą, kur reikia rinktis arba mirtį, arba gyvenimą. Mes žinome, kad Mesijas buvo gundomas išduoti savo pasiuntinybę pas žmones, pasirinkti asmeninę sėkmę vietoje žmonijos išgydymo.

Morkus nedetalizuoja gundymo aprašymo, tačiau liudija, kad per tas keturiasdešimt dienų Jėzų supęs peizažas pasikeitė: tarp akmenų pasirodė gyvybė – nežinia iš kur atsiradę laukiniai žvėrys ir spindintys dangaus pasiuntiniai, nuskaidrinę dvasinės kovos naktį. Drauge nuo tos akimirkos, kai ten apsigyveno Jėzus, pasaulyje nebėra dykumos, kuri nebūtų palaiminta Dievo, ir kurioje nespindėtų Dievo karalystės brangakmeniai.

Dievo karalystė panaši į dykumą, kurioje užsimezga gyvybė, vietą, kur pasimetę ir sužeisti žmonės pakviečiami grįžti į gyvenimą. Tai perkeičianti ir gydanti jėga, įsiskverbianti į bet kokio mūsų liūdesio uolų tarpą, kaip geroji naujiena: Dievas yra čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! Tikėkite meile!

Šie gavėnios pradžioje skambantys žodžiai, kviečiantys mus į gyvenimą, yra ne įsakymas, o pažadas. Juk visuomet žmogaus širdį prikelia pažadas, jog mūsų laukia džiaugsmas, šviesesnis ir gražesnis gyvenimas. Jėzus savo kvietimu kalba apie naujai pražystantį dvasios gyvenimą ir visaapimantį pažadą: Dievas yra arti! Tai žodžiai ne apie artimą atėjimą, bet apie buvimą drauge.

Dievo karalystė yra naujas pasaulis, toks, kokio trokšta Dievas ir jis jau dabar yra prieinamas nuo tos akimirkos, kai Dievas, vedamas meilės, apsigyveno mūsų širdies dykumoje.

Jėzus atėjo ne pasmerkti ir nuteisti, bet skelbti nuostabių dalykų. Jo žodis visuomet reiškia „taip“: visiems įmanoma gyventi geriau, gyventi nuostabų, palaimintą gyvenimą kartu su Dievu.

(Mons. Adolfas Grušas)