Penktasis eilinis sekmadienis

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29-39)

VILTIES RANKA

Šiandien Mišių Evangelija pasakoja mums apie vieną Jėzaus gyvenimo dieną, praleistą Kafarnaume. Matome Jėzų apsuptą minios, netgi, sakytume paskandintą vis gausėjančio blogio: ligos, apsėstieji, paguodos ieškantys žmonės… ir tyli malda kalno viršūnėje. Užuojauta, žmogui skiriamas dėmesys ir malda, kai visos mintys skirtos Dievui – tai tikro pilnakraujo gyvenimo ritmas.

„Simono uošvė gulėjo karščiuodama… Jėzus priėjęs pakėlė ją už rankos“. Stebuklingas pagydymas telpa keliuose žodžiuose ir nusakomas vienu judesiu: „pakėlė už rankos“. Paimti ką nors už rankos ir pakelti – tai jausmus išreiškiantis gestas, suteikiantis pagalbą pavargusiam žmogui. Jėzus pakelia sergančią moterį, kuri išsitiesia ir gali eiti, dirbti, kurti, tarnauti, skelbti. Taip pat Dievas elgiasi ir su mumis, grąžindamas vertę mūsų sumanymams tomis dienomis, kuomet mūsų siela yra prislėgta, kai išdavystė apsunkina gyvenimą, o nuodėmė išsekina dvasios ryžtą. Jis vienintelis mūsų širdyje išgyvenamos žiemos metu įprasmina mūsų dienas, primindamas Dievo malonės pavasarišką dvelksmą. Jėzus ištiesia savo ranką kasdien, kai žodis, susitikimas, telefono skambutis, laiškas, džiugi nuojauta grąžina mums norą gyventi. Su begaline kantrybe Jis dovanoja mums galimybę viską pradėti iš naujo. Netgi tada, kai mums atrodo, kad jau daugiau nebepajėgsime atsikelti, galutiniu atsakymu lieka Velykų pergalė.

„Ji galėjo jiems patarnauti.“- rašo evangelistas. Iš tiesų tai ir yra evangelija – džiugi žinia apie Viešpaties gelbstinčią ir pakeliančią ranką bei skubančią pasitarnauti meilę, kuri sako: gydyk kitus ir išgydysi savo skausmą. Jėzaus stebukluose kūno pagydymas visuomet reiškė ir sielos išgijimą. Visuomet, kai suvokiame, kad Viešpats grąžino mums dvasines jėgas ir viltį, privalome patys tarnauti kitiems. Kai Viešpats priėjęs pakėlė mus už rankos, savo ruožtu privalome pakelti kitą žmogų.

Vienas garsus pamokslininkas mėgdavo pateikti tokį pavyzdį: gatve einantis žmogus pamato iš bado mirštantį kūdikį ir pasipiktinęs šaukia: „Dieve, ką Tu padarei dėl to vaiko?“, o tada iš dangaus išgirsta balsą: „Tave padariau“…

Tikriausiai mes niekuomet negalėsime padaryti stebuklo ir ką nors pagydyti, tačiau visuomet privalome sugebėti padaryti tarnavimo stebuklą, pasirūpinti, kad mūsų namuose, mūsų bendruomenėse būtų daugiau jautrumo ir užuojautos. Tai irgi yra stebuklas, nes kai žmogus prisiartinęs paima mus už rankos, jau tą akimirką mes pradedame sveikti, tampame stipresni. Jausti kitą žmogų, suprasti, kad mes rūpinamės vieni kitais – tai Dievo stebuklas mūsų pasaulyje. Tada mes visi tampame sveikesni, sveikesnė tampa ir visuomenė.

Reikia pripažinti, kad ne visuomet pakanka jėgų ištiesti tą gydančią ir gelbstinčią ranką, apskritai, nėra lengva būti krikščionimis, nes visi karščiuojame, apsvaigę nuo savo didybės, ir visi nešiojamės širdyje savuosius demonus, tačiau visuomet su viltimi prisimename ištiestą Viešpaties ranką ir einame kartu su Juo per „kaimus ir kitas vietoves“ į susitikimą su žmogumi ir su Dievu.

(Mons. Adolfas Grušas)