2018-01-21 23:30:00

Popiežius: Jėzus ir toliau eina mūsų gatvėmis


Apaštališkąją kelionę į Čilę ir Peru sekmadienį užbaigė popiežiaus aukotos Trečiojo eilinio sekmadienio Mišios, po kurių Šventasis Tėvas išvyko tiesiai į Limos tarptautinį oro uostą ir išskirdo atgal į Romą. Sekmadienio Mišias Šventasis Tėvas aukojo Peru karinių oro pajėgų bazėje Las Palmas.

Sekmadienio liturgijos pirmajame skaitinyje girdėjome pasakojimą apie Ninevės miestą, į kurį Dievas pasiuntė savo pranašą, sakydamas: „Kelkis ir eik į tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau”. Dievas kreipėsi į Joną, siųsdamas jį į miestą, kuris turėjo būti sunaikintas dėl jame esančio blogio. Evangelijos pasakojime kalbama apie Jėzų, einantį į Galilėją skelbti Gerosios Naujienos.

Viešpats eina per Ninevę, Galilėją, eina per Limą, Truchilją ir Puerto Maldonadą, sakė homilijoje popiežius. Jis ateina, kad galėtų įžengti į mūsų asmeninį konkretų gyvenimą. Jis yra Emanuelis ir trokšta visuomet būti su mumis; čia ir visur, kur gyvename; kasdienio gyvenimo nuolat vienodame darbe; viltį teikiančiame vaikų ugdyme; troškimuose ir įsipareigojimuose: namų intymume ir mūsų miesto gatvių triukšme. Viešpats mūsų pasitikti išeina į dulkinas istorijos gatves.

Pasak Pranciškaus, mums gali įvykti tai kas įvyko pranašui Jonai. Kasdien besitęsiantys kentėjimai ir neteisingumas gali ir mumyse sukelti pagundą pabėgti, pasislėpti. Žvelgdami į miestą galėtume susimąstyti, kad jame vieni piliečiai turi pakankamai priemonių plėtoti savo asmeninį ir šeimos gyvenimą, tačiau daug kitų, „ne piliečių“, „pusiau piliečių“ arba „miesto atliekų“ gyvena miestų pakraščiuose neturėdami atitinkamų sąlygų oriam gyvenimui, ir su apgailestavimu reikia pridurti, kad tarp šių „atliekų“ matosi daug vaikų ir paauglių. Juose ateities veidas.

Tas, ką matome miestuose, galinčiuose būti susitikimo, solidarumo ir džiaugsmo vietomis, pavirsta tuo, ką galima laikyti Jonos sindromu: erdvėmis, iš kurių bėgama, nusivylimo ir abejingumo erdvėmis, kurios mus paverčia anonimais ir kurčiais kitų poreikiams.

Kai buvo suimtas Jonas Krikštytojas, Jėzus išvyko į Galilėją, įžengė į miestą ir pradėjo skelbti didžiąją viltį: priartėjusią Dievo Karalystę. Evangelija parodo, kokį džiaugsmą ir kokias pasekmes sukėlė Jo atėjimas. Visų pirma apaštalams Simonui, Andriejui, paskui Jokūbui ir Jonui. Nuo tada skelbimas per Jį įtikėjusius šventuosius ir gausybę liudytojų pasiekė mus, kad įsipareigotume būti nauju priešnuodžiu abejingumo globalizacijai. Šios meilės akivaizdoje negalime būti abejingi.

Jėzus ir toliau eina mūsų gatvėmis, kaip anuomet Jis beldžiasi į mūsų širdžių duris, žadina viltį ir troškimą, kad brolystė įveiktų degradaciją, solidarumas – neteisingumą, taikos ginklai – smurtą. Jėzus eina ir nori patepti savo Dvasia, kad ir mes eitume patepti kitus tais aliejais, kurie pagydo sužeistą viltį ir atnaujina mūsų žvilgsnius.

Jėzus toliau eina ir žadina viltį, kuri išvaduoja iš tuščių ryšių ir šaukia mus, kad veiktume kaip raugas ten, kur esame, kur mums skirta gyventi, tame pačiame kasdieniame kampelyje. Dievo Karalystė yra tarp jūsų, sako Jis, ji ten, kur sugebame paliudyti švelnumą ir atjautą, kur nebijome kurti erdvių, kuriose aklieji mato, luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi ir kurtieji girdi ir kad visi, kuriuos laikėme pražuvusiais galėtų džiaugtis Prisikėlimu.

Dievas nepavargsta ir nepavargs eiti, kol nueis pas savo vaikus. Kaip įžiebti viltį, jei trūksta pranašų? Kaip eiti į ateitį, jei trūksta vienybės? Kaip gi ateis Jėzus, jei trūksta drąsių ir tinkamų liudytojų? Šiandien Viešpats tave šaukia, kad su Juo eitum per miestą, per savo miestą. Jis šaukia, kad būtum Jo mokinys misionierius ir kad žinia apie Gerąją Naujieną būtų išgirsta kiekviename mūsų gyvenimo kampelyje. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.