Antrasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 1–8).

KASDIENINĖ GEROJI NAUJIENA

„Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia“…

Šie žodžiai, kuriais pradedamas šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinys, atrodo, tarsi paprasčiausias kūrinio pavadinimas, tačiau iš tiesų turi kur kas gilesnę prasmę, nes jais nusakoma visa Evangelijos esmė – geroji naujiena.

Pats Dievas prabyla apie save, kaip apie tikrąją gyvenimo paguodą, užtikrindamas, kad Jis suteikia gerą pradžią mūsų sumanymams. Visa, ką mes pradedame kartu su savo Viešpačiu – mūsų sumanymai, užmezgami ryšiai visuomet yra gera naujiena, kurioje galime nujausti laukiantį džiaugsmą ir guodžiančią viltį. Juk visas Šventasis Raštas prasideda ta pačia mintimi: „Dievas pažvelgė ir matė, kad tai buvo gera“.

Geroji naujiena pagal Morkų yra asmuo, Jėzus, Dievas, gyvenantis kartu su žmogumi. Vis dėlto mes nebūtume teisūs, jei nepastebėtume ir neįvertintume kitų gerų naujienų, tų mažų evangelijų, kurios kasdien mums padeda vis iš naujo leistis į gyvenimo kelionę. Šiuo atveju tenka prabilti apie mus supančios kūrinijos grožį, su mumis gyvenančių žmonių gerus bruožus ir būdą, kartu kuriamas svajones, neužmirštamas patirtis, gėrį, kurį pasaulyje sukuria žmonių bendrystė. Tai mūsų pareiga - išmokti viską vertinti evangeliniu žvilgsniu. Netgi jei susiduriame su kažkuo, kas tą akimirką atneša skausmą ar liūdesį, gerąją naujieną galime įžvelgti mokėjime dovanoti ir atleisti, pastangose ištaisyti klaidą, ašarose, plaunančiose tamsiuosius sielos pakraščius.

Labai prasmingi yra Evangelijos skaitinio pabaigoje girdimi Jono Krikštytojo žodžiai: „Po manęs ateina galingesnis už mane“. Jonas nesako, kad kažkada tokia diena išauš, neskelbia, kad jau greitai, neilgai trukus, įvyks dideli dalykai. Ne, jis kalba labai užtikrintai ir neišsisukinėdamas: ateina. Diena po dienos, nuolat  Dievas ateina pas žmogų. Gali būti, kad mes Jo nepamatome, gal netgi nesusimąstome apie tai, bet iš tikrųjų visas pasaulis yra kupinas Dievo pėdsakų.

Kai kurie žmonės moka įvertinti rasos laše atsispindinčio dangaus grožį, tuo tarpu Jonas Krikštytojas mato Dievą, vaikščiojantį dulkinais mūsų gyvenimo keliais. Todėl jis trokšta padėti žmonėms, šaukia, ragina atsimerkti, suprasti, kad mūsų gyvenime vyksta kažkas labai svarbaus, esminio, tai, ko rizikuojame nepastebėti: Dievas yra labai artimas mums, yra kiekvienoje mūsų dienoje, laukia prie mūsų namų durų, yra tada, kai mes praplėšiame akis, sveikindami naują dieną. Dievo karalystė niekur nedingo, nors šiuolaikinės ekonomikos, rinkos, pinigų vergijos karalystės ir stengiasi ją užtemdyti.

Tikiu, kad pasaulis yra arčiau Dievo, negu buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų. Be abejo, visuomet bus kalbančių apie tikėjimo dvasios nykimą, sumažėjusią religinę praktiką, tačiau juk svarbu yra ir tai, kaip žmogus sugeba pajusti jo širdyje gyvenantį gėrį. Manyčiau, kad ir tai galėtume pavadinti gerosios naujienos kelione į pasaulį.

Evangelija yra pasakojimas apie laimingą ateitį mums ir visam pasauliui, pasakojimas apie šviesą, apie tai, kad Dievas visuomet yra kartu, labai arti, o tada, kai mums pasidaro labai sunku, Jis tampa mūsų gyvybe.

Jis yra mūsų gyvenimas.

(Mons. Adolfas Grušas)