Kristus – Visatos Valdovas

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'. Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'. Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“. (Mt 25, 31-46)

NEMATYTI DIEVO

„Buvau alkanas, buvau ištroškęs, buvau keleivis, nuogas, ligonis, kalinys,“- pasakojime apie Paskutinį teismą Jėzus vardina kriterijus, kuriais remdamasis, įvertins kiekvieno žmogaus kaltumą ar nekaltumą. Evangelija mums atskleidžia ypatingą dalyką: Jėzaus žvilgsnis, Jo dėmesys visuomet pirmiausia yra atkreiptas į žmogaus vargą, jo menkumą ir trapumą. Tik po to Dievas žvelgia į gėrį, esantį kitų žmonių gyvenime: „Jūs mane pavalgydinote, pagirdėte, aplankėte…“ Priešingai, nei mano žmonės, jau susidūrę su negailestingu šio pasaulio teisingumu, Dievas neieško nuodėmių ir klaidų, bet kalba apie gerus darbus, kuriais pagrįsta visa Šventojo Rašto moralė: „Ką tu padarei savo broliui?“

Visi darbai, apie kuriuos kalba Jėzus, nėra kažkas ypatingo, tačiau juose slypi tikroji didybė, nes juos atlieka žmogus, į pasaulį žvelgiantis Dievo akimis.

Savo pasakojimu Išganytojas apverčia aukštyn kojomis visą žmogišką mąstyseną: Dievas vertina ne padarytas nuodėmes, o padarytus gerus darbus. Ant Dievo svarstyklių gėris visuomet turės didesnį svorį, ir todėl mes visuomet galime kalbėti apie tikėjimo grožį, tvirtindami, kad šviesa yra galingesnė už tamsą, o viena gerų darbų kviečio varpa daug vertingesnė už širdyje suvešėjusias rauges.

Teismo sprendimas, kai kalbama apie laikų pabaigą, atrodo labai dramatiškas: kas lieka, kai jau nieko nebėra? Jėzus aiškiai patvirtina: lieka meilė, kurią davėme ir gavome. Viešpats kalba apie pasidalijimą. Toje dramatiškoje scenoje, atskleidžiančioje visą gyvenimo esmę, Jėzus nubrėžia labai glaudų ryšį tarp savęs paties ir žmonių, tiek, kad sutapatina save su jais: „Ką padarėte vienam iš mano brolių, man padarėte!“

Tai didis Jėzaus meilės žmogui liudijimas: aš taip jus myliu, kad, jei sergate, kenčia ir mano kūnas, jei alkstate, skauda ir man, o jei kas nors jums padeda, jaučiu džiaugsmą ir atgaivą. Visi žmonės, vyrai ir moterys, yra Kristaus Kūnas, todėl jei pasaulyje bus bent vienas kenčiantis žmogus, taip pat ir Kristus kentės iki laikų pabaigos.

Tai kryžiaus paslaptis…

Antrojoje pasakojimo dalyje kalbama apie pasmerktuosius, kurie nuvejami šalin. Ką blogo jie padarė? Iš tikrųjų jų nuodėmė yra tai, kad jie nepadarė nieko gero. Jie nebuvo nei blogi, nei smurtautojai, jie nekrovė vienų blogų darbų ant kitų, jie nepasidavė neapykantai… Jie tiktai nepadarė nieko šios žemės mažųjų labui, likdami abejingi.

Dievui nepakanka, jei mes būsime geri savo viduje ir tvirtinsime, jog nepadarėme nieko blogo. Pasaulyje yra visokių atvejų… Įmanoma nužudyti savo tylėjimu ir pasmerkti nelaimei, žvelgiant pro savo namų langą. Jei mes nieko nepadarome dėl kitų, jei esame nejautrūs neteisingumui, nepalengviname kito kančios, apsiribodami vien tik stebėjimu, tampame blogio bendrininkais.

Iš tikrųjų meilės priešingybe yra ne neapykanta, bet abejingumas, paverčiantis mūsų brolį nieku, kai jo nematome, nepastebime, kai jis mums tampa tuščia vieta.

Tai ir yra didžiausia nuodėmė, nes mes nebematome ir Dievo, esančio su mumis…

(Mons. Adolfas Grušas)