Dvidešimt devintasis eilinis sekmadienis

Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. (Mt 22, 15–21)

MENAS ATIDUOTI, Mons. Adolfas Grušas

Farizieiai ir Rašto aiškintojai pasiteiravo Jėzaus, ar dera mokėti ciesoriui mokesčius. Iš pirmo žvilgsnio tai, atrodytų, buvo pasiteiravimas, kokią poziciją Jis ketina užimti: ar bus su savo tauta, ar su okupantais romėnais, nors iš tiesų klausėjus būtų patenkinęs bet kuris atsakymas, nes taptų priežastimi arba Jėzų apskųsti civilinei valdžiai, arba pažeminti tautiečių akyse.

Tačiau Jėzus, kaip paprastai tokiais atvejais, atsakė, iškeldamas visą situaciją į aukštesnį lygmenį. Visų pirma Jis žodį „mokėti“ pakeitė žodžiu „atiduoti“: „Atiduokite, kas ciesoriaus, ciesoriui“. Be to, nors buvo klausiamas tik apie prievolę imperatoriui, prabilo ir apie Dievą, nes žmogus visuomet suvokiamas, kaip kūniška ir dvasinė būtybė, turinti prievoles ir viename, ir kitame lygmenyje.

Visų pirma kalbama apie du dalykus: duoti ir turėti. Žemiškosios valdžios atžvilgiu, atrodytų, trumpas Jėzaus atsakymas reiškia viena: jūs naudojate šį pinigą, naudojatės tuo, ką romėnų valdžia jums duoda,- kelius, teisingumą, saugumą, prekybą. Visa tai esate gavę, todėl turite mokėti ir atiduoti. Vadinasi mokėti mokesčius visų labui yra teisinga ir reikalinga. Ko gero, šis Viešpaties atsakymas labai tinka mūsų dienoms, kai nuolat kalbama apie „juodus pinigus“, „slaptąsias kasas“, būdus išvengti pareigos mokėti mokesčius. Juk ir dabar pakanka fariziejų, mokančių pateisinti savo nesąžiningumą, tvirtinant, kad tai daroma vardan tautos, nors iš tiesų apiplėšiame vieni kitus…

Jėzus neatsitiktinai kalba apie pareigą „atiduoti“, nes tai iškart kreipia mintį į kitą išsireiškimą: „Grąžink, nes esi skolingas“. Apskritai kiekvienas žmogus yra įsiskolinęs: tėvams, draugams, mokytojams, gydytojams, savo valstybei, visiems tiems, kurie išmokė mus mylėti ir tikėti, kurie perdavė mums jausmų ir vertės sąvokas, poetams ir mokslininkams, visiems Dievo ieškotojams, milijonams nepažįstamų darbininkų, kurių darbo vaisiais naudojamės, visai visuomenei. Visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinė skola, nes, nors ir mes savo ruožtu kažką duodame kitiems, vis dėlto gauname nepalyginamai daugiau, negu esame atidavę.

Kitas pamokymas pakelia mus į dvasinį lygmenį: „Atiduokite, kas Dievo – Dievui“. Iš Dievo mes gavome gyvybę, sugebėjimą protauti ir veikti, džiaugtis ir mylėti, iš Jo rankos yra mūsų įgimti talentai, mumyse pasėta amžinybės ilgesio sėkla. Jo akivaizdoje mes negalime jaustis tais, kurie turi teisę kažko pareikalauti, bet amžinai dėkingais skolininkais.

Iš tiesų mums viskas būtų dar aiškiau, jei galėtume į rankas paimti tų laikų romėnišką monetą, kurią Jėzui padavė Rašto aiškintojai ir fariziejai. Ant jos, šalia imperatoriaus atvaizdo buvo įrašyti žodžiai: dieviškajam ciesoriui“. Jėzus sąmoningai atskyrė tuos du žodžius: ciesorius nėra dievas. Vienas dalykas yra ciesoriaus valdžia, o kitas – Dievo galybė. Dievui priklauso žmogus, kurį Jis padarė nedaug mažesniu už save. Ciesoriui priklauso tik daiktai.

Iš tiesų šio sekmadienio Evangelija prabyla į kiekvieną tikintįjį: tu neturi teisės į savo širdį įrašyti nieko, kas apribotų tavo priklausomybę Dievui. Būk laisvas ir visuomet priešinkis bet kuriam mėginimui tave parduoti ar pavergti, nes negali priklausyti niekam kitam, tik Dievui.

Juk Dievas neatsitiktinai mus sukūrė panašius į save patį… (Vatikano radijas)