Šeštadienį popiežius Pranciškus priėmė Palaimintojo imperatoriaus Karolio maldos už tautų taiką lygos narius. Ši maldos asociacija yra glaudžiai susijusi su paskutiniuoju Austrų – Vengrų imperijos, išnykusios po I pasaulinio karo, imperatoriumi Karoliu, gimusiu 1887 metais ir mirusiu 1922-aisiais, vos 34 metų amžiaus. 2004 metais Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju.
Jam dar esant mažu berniuku ir leidžiant laiką Šoprono mieste, šiandien Vengrijos teritorijoje, viena ten tuo metu gyvenusi vienuolė mistikė išpranašavo, kad jis taps imperatoriumi ir kad patirs daug išbandymų, daug blogio atakų. Po šios pranašystės susibūrė pirmasis ratelis, kuris savo malda norėjo užtarti būsimą valdovą.
Augdamas Karolis giliai ir sąmoningai persiėmė krikščionišku mąstymo ir gyvenimo būdu. 1911 metais vedė Zitą iš Parmos Burbonų šeimos, taip pat dievobaimingą moterį: ji šiandien pripažinta Dievo tarnaite. Ir dar po kelerių metų iš tiesų tapo imperatoriumi, tačiau labai dramatiškomis ir sunkiomis aplinkybėmis. Prieš jį imperatoriumi turėjęs tapti kunigaikštis Pranciškus Ferdinandas ir jo žmona Sofija buvo nužudyti serbų nacionalisto – revoliucionieriaus. Tai tapo kibirkštimi, įžiebusią I Pasaulinį karą. Tokiu būdu mirus senajam imperatoriui Pranciškui Juozapui, imperatoriaus karūnos paveldėtoju tapo Karolis.
Ant jo pečių gulė sunkiai pakeliama našta: ilgo karo išvarginta, nuskurdinta, suskaldyta šalis. Naujajam imperatoriui, kuris nuoširdžiai rėmė popiežiaus Benedikto XV pastangas nuramdyti karo ugnį Europoje, pačiam teko tapti savo šalies aukščiausiu karinių pajėgų vadu. Jis ne kartą galvojo apie taikos susitarimus, tačiau niekas jų nenorėjo, dauguma buvo apsėsti „galutinės pergalės“ idėjos, kuri reikalavo neskaičiuoti aukų tol, kol „priešas“ bus ne vien atmuštas, nustumtas nuo sienų, bet ir visiškai sunaikintas.
Karolio biografai mini, kad geromis ir blogomis dienomis jis visada buvo maldos žmogus, kuris kasdienybėje stengėsi parodyti mažus dėmesio, rūpesčio, artimo meilės ženklus sutiktiems – pakeleiviams, kariams, pavaldiniams. Karo sąlygomis pradėjo socialinio teisingumo reformas pagal Bažnyčios mokymą, suprasdamas, kad tai yra tikros taikos prielaida. Jėzaus vardas jo lūpose skambėjo maloniai ir svariai. Po imperijos žlugimo jis su visa šeima buvo ištremtas į vieną Madeiros salą, kurioje išgyveno tik penkis mėnesius, labai prastomis sąlygomis, ir pasiligojęs mirė. Nesielvartavo ir nesiskundė dėl to, vertindamas visa tai, kaip savąjį kelią link Dangaus karalystės. Į paskutinę kelionę jį išlydėjo beveik visi salos gyventojai, per 30 000 žmonių. Kaip po to liudijo vietos vyskupas – ne vien kaip imperatorių, bet kaip ir tikrą valdovą krikščionį.
Tai savo audiencijos dalyviams pakartojo ir popiežius Pranciškus: “trys Maldos lygos tikslai, paminėti jūsų pirmininko – ieškoti ir laikytis Dievo valios, įsipareigoti taikai ir teisingumui, atsiteisti už neteisingumą istorijoje – buvo, galima pasakyti, nuolatinė nuostata palaimintojo Karolio, kaip valstybės žmogaus, kaip sutuoktinio ir šeimos tėvo, kaip Bažnyčios sūnaus gyvenime. Atsiduodamas Dievo valiai, jis sutiko priimti kančią ir aukoti savo gyvenimą vardan taikos, remiamas savo žmonos, Dievo tarnaitės Zitos meilės ir tikėjimo“. Šventasis Tėvas padėkojo už Lygos narių įsipareigojimą dėl taikos ir paprašė toliau remti popiežiaus ir Bažnyčios pastangas. Be tokios paramos, malda ir veiksmais, Petro įpėdinis negalėtų vykdyti misijos dėl taikos. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |