Sunkus apsisprendimas: prieš 75 metus Vatikanas ir Japonija užmezgė santykius

Per kelis pastaruosius mėnesius Romoje įvyko įvairaus pobūdžio renginių – parodų, šokio ir muzikos pristatymų, seminarų, skirtų paminėti Šventojo Sosto ir Japonijos diplomatinių santykių 75-etį.

Nesunku paskaičiuoti, kad oficialūs santykiai buvo užmegzti pačiame II Pasaulinio karo įkarštyje, 1942 metų pradžioje: sausio 21 dieną Japonijos vyriausybė oficialiai išreiškė tokią intenciją, o sausio 31 dieną tuometinis Popiežiaus valstybės sekretorius ir Šventojo Sosto diplomatijos šefas Luigi Maglione davė teigiamą atsakymą. Kovo mėnesį į Romą atvyko pirmasis nuolatinis Japonijos diplomatas. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad jau daug metų prieš tai abi šalys kalbėjosi per specialius pasiuntinius, tačiau pasiuntinybių pavertimas tikromis diplomatinėmis atstovybėmis buvo naujas žingsnis.

Tai buvo sunkus apsisprendimas. Japonija priklausė taip vadinamosios Ašies koalicijai, kartu su Vokietija ir Italija, tapdama Sąjungininkų bloko prieše. Vos prieš porą mėnesių Japonija buvo įvykdžiusi JAV šokiravusį ir labai supykdžiusį išpuolį Pearl Harbore, Havajuose, pradėjusi Kinijos ir Filipinų teritorijų okupaciją. Pasklidus žinioms apie tai, kad Japonija žada formalizuoti santykius su Vatikanu, nepasitenkinimą išreiškė tiek JAV, tiek britų, tiek Kinijos, tiek kitų šalių diplomatai, atstovaudami savo vyriausybes. Kaip rodo praėjus keliems dešimtmečiams po tų įvykių paskelbti amžininkų liudijimai, Japonijos iniciatyvą lėmė supratimas, kad anksčiau ar vėliau teks derėtis dėl paliaubų ir taikos. Griežtai savo neutralumą saugojęs Šventasis Sostas buvo vienas iš galimų kanalų kontaktams su Sąjungininkų bloku. Tuometiniu įvykių tyrinėtojai primena ir kitas detales: Tokijo katalikų arkivyskupas karo metu buvo brolis aukšto ir imperatoriui artimo politiko.

Šventasis Sostas Tokijo vyriausybės pasiūlymą priėmė, kaip po to ne kartą aiškino ir Sąjungininkų bloko atstovams, ne pripažindamas Japonijos intervencijas ir okupacijas kitų valstybių teritorijose, o tam, kad galėtų toliau ginti Japonijoje ir jos kontroliuojamose teritorijose esančius katalikus. Vien Filipinuose jų buvo milijonai. Ir jau netrūko duomenų, kaip japonų okupacinės pajėgos gali žiauriai su jais pasielgti, neretai griebdamasi tiesioginių represijų prieš bažnyčias, kunigus ir vienuolius iš Europos.

Istorikas jėzuitas Robertas Grahamas, išsamiai tyrinėjęs ir aprašęs Šventojo Sosto ir Japonijos santykius tuo laikotarpiu, pamini vieną epizodą, kuris parodo, jog Vatikanas iš tiesų buvo komunikacijos koridoriumi tarp kariaujančių pusių, deja, to nepakako joms susikalbėti. 1945 metų birželį vienas JAV pareigūnas kreipėsi į japonų ambasadorių prieš Šventojo Ken Harada, prašydamas jo perduoti savo vyriausybei apie tai, kad dar įmanoma kalbėti apie paliaubas ar taikos sudarymą. Vatikano tarpininkavimu pasinaudota, nes tarp JAV ir Japonijos diplomatinių santykių nebebuvo. Tačiau Japonijos vyriausybė šį pasiūlymą nusprendė ignoruoti. Vos po dviejų mėnesių, 1945 rugpjūčio 6-ąją buvo numesta branduolinė bomba Hirošimoje, o po trijų dienų Nagasakyje. Rugpjūčio 15-ąją Japonija besąlygiškai kapituliavo. Dar ir šiandien skaudu mąstyti, kaip buvo galima išvengti, bet neišvengta branduolinės dramos, kuri pakeitė pasaulį.

Taika, nusiginklavimas, ypač branduolinis, yra temos, kurios šiandien yra prioritetinės tiek Šventajam Sostui, tiek Japonijos katalikams, tiek Japonijos vyriausybei, kaip spalio 12-ąją dieną galėjo priminti arkivyskupas Richardas Gallagheris, Santykių su valstybėmis sekretorius, dalyvavęs simpoziume Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Simpoziumas buvo skirtas būtent 75-iems Vatikano ir Japonijos diplomatinių santykių metams.

„Man svarbu pabrėžti poreikį šiandien rūpintis taika ir nusiginklavimu, atsispiriant kiekvienai pagundai pasiduoti ginklų ir karo logikai. Didžiulis skausmo, kančios ir mirties indėlis, (...) ypač Hirošimoje ir Nagasakyje, yra nuolatinis įspėjimas visai žmonijai“, - sakė arkivyskupas Gallagheris. (Vatikano radijas)