Pal. Arsenijus iš Trigolo: pasirengęs prarasti viską, kad laimėtų Dievą

Šeštadienį, spalio 7 d., Milano katedroje paskelbtas palaimintuoju Arsenijus iš Trigolo, mažesniųjų brolių kapucinų kunigas, Švč. Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos seserų kongregacijos steigėjas. Beatifikacijos iškilmei vadovavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Jo gyvenimas moko labai kuklus: jėzuitas kunigas, kuris po įvairių nesusipratimų ir sunkumų priverstas palikti Draugiją, įsteigia vienuoliją, nuo kurios vadovavimo nušalinamas po pavydų ir apkalbų. 

Giuseppe Antonio Migliavacca gimė Trigole, Kremonos provincijoje, didelėje ir labai pamaldžioje šeimoje. 1863 m., būdamas 13 metų įstojo į Kremonos vyskupijos seminariją, 1874 m. įšventintas į kunigus. Sekdamas vidiniu troškimu, kuris jį kvietė vienuoliniam gyvenimui, įstojo į Jėzaus broliją. 1888 m. davė amžinuosius įžadus, buvo dvasinis palydėtojas, paskirtas pamokslininko tarnystei. Šią tarnystę atliko nenuilstamai uoliai, ypač Venecijoje ir Piačencoje, daugelis jį gerbė kaip Dievo žmogų, išmintingą ir gailestingą. Vėliau atėjo išbandymai: jis buvo apkaltintas neapdairumu ir turėjo palikti vienuoliją vyresniųjų įsakymu.

Gailestingojo Dievo paveikslas jį atvedė į Turiną ir 1892 m. Turino arkivyskupas pasiūlė jam pravesti dvasines pratybas jaunų merginų grupelei, kurios rūpinosi našlaičiais; vėliau pavedė  jam globoti ir užsiimti šių merginų, norinčių tapti vienuolėmis, formacija: tai buvo būsimos vienuolijos branduolys. Pritaikydamas ignacišką regulą, 1893 m. įsteigė kongregaciją, kuri 1898 m. Milane atidarė pagrindinius namus ir noviciatą. Savo pavyzdžiu ir žodžiais mokė seseris nuolankumo, paprastumo ir karitatyvinės meilės, tarnauti broliams gailestingumo darbais vardan didesnės Dievo garbės. Vadovavo kongregacijai dešimt metų, vėliau kilo dar didesnis išbandymas: seserys, pasirėmę klaidingais kaltinimais, paprašė kardinolo Ferrari atitolinti jį nuo vienuolyno, pašalinti iš vadovavimo.

Tuomet Giuseppe Antonio įstojo į kapucinų ordiną Bergame, pasirinkdamas brolio Arsenijaus Marijos vardą.  Pasišventė pamokslavimui ir išpažinčių klausymui, rūpinosi įvairių trečiojo ordino grupelių formacija. Susirgęs arterioskleroze mirė Bergamo kapucinų vienuolyno ligoninėje būdamas 60 metų amžiaus 1909 m. gruodžio 10 d. Visi gerbė jį kaip uolų, nuolankų ir išmintingą kunigą, paprastą ir dosnų. Jo žemiškieji palaikai ilsisi Milane, Švč. Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos seserų namuose.

Ilgai jo atminimas dulkėjo stalčiuje, sako vienuolijos vyresnioji Silvianita Galimberti, neseniai vienoje laidoje kalbėdama apie steigėją. Galbūt dėl to, kad kol atrado tikrąjį pašaukimo kelią ir tapo vienuoliu bei steigėju išgyveno sunkių akimirkų, nerasdamas teisingo kelio. Dažnai tikime, kad šventųjų, palaimintųjų, Bažnyčios vyrų ir  moterų gyvenimai yra tiesūs, nuoseklūs. Taip tikrai nėra. Tačiau jie ypatingi, nes tol ieško to kelio, kurį Dievas jiems numatė, kol jį atranda. 

Kryžius, sakydavo brolis Arsenijus, tai karališkas kelias į rojų. Jis buvo pasirengęs prarasti viską, kad laimėtų Dievą: viduje buvo pasirengęs nesėkmėms, tačiau jo kančia tokia didžiulė, kad tik tyloje, pasislėpęs nuo pasaulio pas kapucinus, kad visi jį pamirštų, jautėsi atradęs priebėgą Jėzaus širdyje. (Vatikano radijas)