Ne tik rohinjai: Mianmare persekiojamos ir krikščionių mažumos

Mianmare diskriminacija religiniu pagrindu kai kuriais atvejais pateisinama instituciškai. Į krikščionis žvelgiama kaip svetimos religijos išpažinėjus, kurių vizija priešinga nacionalistinei. Metų metus karinis režimas taikė griežtas diksriminacines priemones.

Humanitarinė krizė, ištikusi rohinjų musulmonus, nėra vienintelė kuri vyksta Mianmare. Religinės laisvės ir žmogaus teisių pažeidimai vykdomi karinių pajėgų, budistinių nacionalinių judėjimų ir vietinių gyventojų, taikomi ne tik rohinjams , tačiau ir etninių mažumų grupėms išsibarsčiusioms po šalį.

Jos irgi kenčia, tačiau nesulaukia to žiniasklaidos dėmesio, kurį tarptautinė bendruomenė kreipia į sieną tarp Mianmaro ir Bangladešo. Tai liečia šias vietoves: Kačinas (šalies šiaurėje), Činas (vakaruose) ir Nagai (paribiuose su Indija), kur gyvena daug krikščionių, dešimtmečius patiriančių persekiojimus.

Pasiteisindamas nacionalinės kultūros budistinėmis šaknimis, metų metus karinis režimas taikė žiaurias diskriminacines priemones prieš krikščionis, į kuriuos žvelgiama kaip svetimos religijos išpažinėjus ir kurių religija priešinga tautos, rasės, religijos politikai. Daugelis šių priemonių tebegalioja, plačiai paplitę išankstinės nuostatos nepaisant to, kad Bažnyčia šalyje gyvuoja jau daugiau nei 500 metų.

Visos Mianmaro krikščionių bendruomenės patiria suvaržymus įsigyjant žemę maldos namams. Sukarintos biurokratinės procedūros trukdo išduoti leidimus tokioms bendruomenėms. Net turėdami vietą, kur galėtų išpažinti savo tikėjimą, kai kurie tikintieji priversti keisti ar leisti naudotis savo privačiomis valdomis ar būstu. Vietovėse, kur gyvena budistų dauguma, ypač ultra nacionalistinių pažiūrų Ma Ba Tha vienuolynuose tvirtovėse, krikščionims  beveik uždrausta rinktis drauge. Tai vyksta tuo metu, kai valstybė finansuoja vienuolynus ir šventyklas, vykdydama budizmo skatinimo ir plėtros politiką.

2016 m. gruodį JAV veikianti tarptautinė religinės laisvės komisija ataskaitoje pristatė kai kuriuos baisiausius smurto prieš krikščionis ir bauginimo atvejus Mianmare. Tarp jų paminėti priverstiniai iškeldinimai, kapinių griovimas, išpuoliai prieš maldos vietas, nuolatinė atsivertimo ir smegenų plovimo kampanija, kuri vykdoma valstybės išlaikomose mokyklose, ypač Činų ir Nagų regionuose. Kita paplitusi praktika - neteisėtas žemių, turtingų ištekliais, užgrobimas.

Kačinų regione religinės laisvės pažeidimai persipynę su konfliktais tarp ginkluotų grupių ir vyriausybės pajėgų. Būtent kariškiai užima bažnyčias ir sukviečia bendruomenes, masiškai tardo žmones ir juos beatodairiškai suiminėja. Dažnai tikintieji ir ganytojai laikomi sukilėlių sąjungininkais ir už tai baudžiami. Mianmaro kariuomenė išniekino ir sugriovė daugybę kulto vietų. Turintys beveik visišką nebaudžiamumą kariai toliau vykdo grubius žmogaus teisių pažeidimus, naudodami lytinį smurtą religinėse bendruomenėse ir kankindami dvasininkus, tikinčiuosius, paprastus gyventojus.

Konfliktas tęsiasi jau daugiau nei penkerius metus, ir iki šiandien daugiau nei 120 tūkstančių žmonių priversti bėgti ir gyventi įtemptose sąlygose, neturėdami jokios realios perspektyvos, kad galės saugiai ir oriai grįžti į Kačiną.

Budizmas, nors ir neoficialiai, laikomas Mianmaro valstybine religija. Karininkai, kurių pilietinė visuomenė neturi galios kontroliuoti, užima ypatingą vietą, skelbiasi esą kultūros ir tradicijų gynėjais. Bėgant metams, tai atnešė gilius skilimus tarp skirtingų šalies etninių religinių bendruomenių, kariams nuolat primenant savo valdžią.  Vis tik 2015 m. lapkritį atėjus į valdžią Mianmaro demokratinės partijos lyderei Aung San Suu Kyi buvo pradėtas sunkus susitaikinimo procesas.