2017-10-04 15:25:00

Vatikano Muziejuose šedevrai bylos apie gyvybę ir gyvenimą


Popiežiškoji gyvybės akademija spalio 5-7 dienomis rengia kasmetinį narių susitikimą, skirtą „Gyvenimo palydėjimui“. Susitikimo išvakarėse Akademijos pirmininkas arkivyskupas Vincenzo Paglia pristatė, tarp kitų naujovių, su Vatikano Muziejais parengtą teminį taką.

Tūkstančiams lankytojų bus pristatyta dvylika meno šedevrų, tiek antikos, tiek šiuolaikinių, kurie išraiškingai kalba apie žmogaus gyvybę, gyvenimą, jo etapus ir jo santykius, šiuos šedevrus palydint vieno kurio Akademijos nario komentarui.

Šiam takui išleistoje brošiūroje arkivyskupas Paglia rašo, jog „apsigavome, kad žmogaus gyvenimo klausimas gali būti išspręstas vis efektyvesnės ir visur esančios technologijos. Iš tiesų, ir visi tai patiriame mūsų egzistencijos situacijose, mūsų žmogiškumas prašo kažko daugiau, jis pilnai išsiskleidžia tik broliškuose, draugiškuose, solidariuose santykiuose: kurie mus kuria, mus lydi, mus gydo ir išgelbėja. Gyvenimas nėra kažkas abstraktu: tai kartų konkretumas, neatlyginamas ėmimas ir davimas, gera naujiena apie draugystę. Viską galinčios išspręsti technologijos mitas kalba apie nuo kiekvieno santykio atsirišusį žmogų, išoriškai laisvą, iš tiesų nepagydomai vienišą. Popiežiškosios gyvybės akademijos Vatikano Muziejų viduje parengtas meninis takas suteikia lankytojams galimybę kontempliuoti žmogaus santykių grožį, ypač tada, kai skirtingos kartos abipusiškai remiasi susidurdamos su egzistencija ir jos vargais. Susiduriame su veidais ir istorijomis, pilnomis atjautos, išminties, žmogiškumo. Šių nuostabių istorijų pavaizdavimą praturtina meninis aprašas, parengtas Vatikano Muziejų, ir komentarai, parašyti Gyvybės akademijos narių iš viso pasaulio: didelių mokslininkų, žymių tyrinėtojų, kurie apmąstė vaizdus iš savosios perspektyvos. (...) Žmogaus gyvenimas yra Dievo šedevras ir visi mes esame kviečiami, kartu, jį pripažinti, saugoti, perduoti, su nuostaba, protu, aistra“.

Štai keletas „Gyvenimo palydėjimo“ temai parinktų šedevrų. Vienas iš jų yra antrojo amžiaus romėnų skulptūra „Heraklis ir Telefas“, graikų kompozicijos replika. Galingasis Heraklis, prisidengęs tik apsiaustu iš liūto kailio, ant rankos laiko savo sūnų Telefą, kuris žiūri į jį, su meilumu ir pasitikėjimu. Mitas pasakoja, kad Heraklis surado savo sūnų kalne, kur jis jam nepalankaus valdovo nurodymu buvo paliktas mirti.

Pasak socialinių tyrimų centro vadovo iš Meksikos Rodrigo Guerra Lopezo, kalne paliktas vaikas aiškiai kalba apie dramatiškiausias egzistencines periferijas. Kai jam reikėjo meilės ir globos, jis buvo paliktas – ne vien fiziškai, bet ir jausmiškai bei dvasiškai. Ir panašiai, kai yra atrandamas savo tėvo, kuris paima jį į savo stiprias rankas, apkabina, vaikas įgauna ne tik fizinę, bet ir egzistencinę atramą, iš santykio kylantį pasitikėjimą ir saugumą. Tai bendražmogiška patirtis, kaip liudija šis pagoniškojo meno pavyzdys.

Kitas šedevras yra Domenikino septynioliktojo amžiaus pradžioje nutapytas paveikslas, vaizduojantis šv. Jeronimą, iškilią Bažnyčios figūrą. Jam, jau senam ir be galo nusilpusiam, bet trokštančiam susitikti su Dievu, mokinys atneša Eucharistiją. Pasak Stepheno Sahmo, klinikos vadovo iš Vokietijos, šis paveikslas primena, kad esame priklausomi nuo kito ir nuo kitų, nepaisant technologijų pažangos ir šiems laikams būdingų autonomijos siekių. „Mums reikia kitų taip, kaip šv. Jeronimui reikia jo mokinių“, rašo medikas. Pasak jo, žmogaus gyvenimo didybė nėra vien pasiekimuose, bet ir sugebėjime priimti silpnumą bei kančią. Galiausiai paveikslas, vaizduojantis šv. Jeronimą, kuris šiandien gal sėdėtų jau kompiuterizuotame specialiame krėsle, primena, kad dvasinės pilnatvės siekimas siekia už fiziologinių poreikių.

Tuo tarpu John Keown, krikščioniškos etikos profesorius iš Georgetown universiteto Vašingtone, komentuoja vokiečių ekspresionisto Otto Dixo 1943 metų drobę, kurioje vaizduojama scena iš Jėzaus kelio link nukryžiavimo vietos: Kristus parpuola dėl kryžiaus naštos, prie jo švelniai priklaupia Veronika, o du vyrai jau grubiai ir negailestingai gena eiti toliau, visa tai stebi minia. Paveikslo veikėjų romumas, nekaltumas, agresija, abejingumas, švelnumas, žiaurumas yra perteikiami stipriomis spalvomis, jų kontrastais.

Veronika, rašo John Keown, neišlaisvina Jėzaus iš pančių, nepalengvina jo naštos, neišgelbėja nuo neteisingos egzekucijos. Ji tik tiesia skepetaitę veidui nušluostyti. Tai mažas veiksmas, tačiau jame telpa didžiulė atjauta. Veronika kenčia su Kristumi, o ant jos skepetaitės lieka Jo tikrasis atvaizdas. Kita vertus, iš Jėzaus sklinda tai, kas pradeda keisti Jo stebėtojus. Ar mes turime drąsos tokiems, rodos, mažiems, bet svarbiems veiksmams, kai susiduriame su kenčiančiais? Ar stengiamės pamatyti juose Jėzaus veidą, kad ir jie pamatytų Kristų mumyse? (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.