Trečiadienį popiežius Pranciškus apžvelgė kelionę Kolumbijoje

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje, kuri buvo surengta  šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus audiencijos dalyviams pats pristatė savo kelių dienų vizitą Kolumbijoje, iš kurios ką tik sugrįžo.

Šventasis Tėvas padėkojo Kolumbijos prezidentui ir kitiems šalies vadovams už labai malonų priėmimą, Kolumbijos vyskupams ir visiems, kas tik prisidėjo prie jo kelionės. „Ir ypatingas ačiū Kolumbijos liaudžiai, kuri mane priėmė su tokiu džiaugsmu ir simpatija“, - sakė Pranciškus, primindamas, kad prieš jį šioje šalyje lankėsi palaimintasis Paulius VI, 1968 metais, ir šv. Jonas Paulius II, 1986 metais.

Kelionės šūkis „ženkime pirmą žingsnį“ mintis kreipė į susitaikymo procesą Kolumbijoje, siekiant užbaigti ir išeiti iš daugiau nei pusę amžiaus trukusio vidaus konflikto, pasėjusio tiek priešiškumo, nedraugiškumo, palikusio tiek sunkiai užgydomų žaizdų.

„Bet su Dievo pagalba kelionė jau pradėta. Savuoju apsilankymu norėjau palaiminti šios tautos pastangas, sutvirtinti ją tikėjime ir viltyje, išklausyti jos liudijimą, kuri praturtina mano tarnystę ir visą Bažnyčią“, - tęsė Šventasis Tėvas.

Jis pažymėjo, kad Kolumbija, kaip ir daugelis lotynų Amerikos kraštų, turi labai stiprias krikščioniškas šaknis. Ir jei tai karo tragedijos skausmą padaro dar aštresniu, tai tuo pat metu yra taikos garantas, pagrindas rekonstrukcijai, neįveikiamos vilties versmė. Piktasis panoro padalinti tautą, kad sugriautų Dievo darbą, tačiau Kristaus meilė, jo neišsenkantis gailestingumas yra stipresni už nuodėmę ir mirtį.

„Ši kelionė, - kalbėjo Pranciškus, - buvo Kristaus palaiminimo, Bažnyčios palaiminimo ženklą gyvybės ir taikos troškimui, kuris veržiasi iš šios tautos širdies: galėjau tai matyti akyse tūkstančių vaikų, jaunuolių, pripildžiusių Bogotos aikštę, sutiktų kitur“.

Popiežius priminė, kad kulminacinė visos kelionės diena buvo skirta susitaikymui. Vilavisensijo mieste buvo aukotos didelės Mišios, jų metu palaimintaisiais paskelbti du kankiniai, Jesus Jaramillo, vyskupas, ir Pedro Ramirez, kunigas. Tos pačios dienos popietę buvo surengtos specialios susitaikymo apeigos, kuriose buvo iškeltas „Bocaya Kristus“, be rankų, be kojų, sužalotas, kaip ir jo žmonės. Kankinių skelbimas palaimintaisiais primena, kad taika remias meilės kankinių krauju, tiesa, teisingumu. Šių dviejų palaimintųjų biografija spaudė ašaras, skausmo ir džiaugsmo tuo pat metu.

„Gailestingumas ir tiesa susitiks, pasibučiuos teisingumas ir taika“ – šios psalmės eilutės yra pranašystė, kuri, anot popiežiaus, pildėsi susitaikymo apeigose, Dievo malonė palietė sužeistą tautą, kad ji stotųsi ir eitų link naujo gyvenimo. Psalmės žodžiai buvo įkūnyti visų vardu kalbėjusių liudytojų pasakojimuose apie tai, kaip, su Kristaus pagalba, išėjo iš savo žaizdų, iš savęs, atsivėrė susitikimui, atleidimui, susitaikymui.

Kitas kelionės etapas, Medeljino mieste, buvo skirtas krikščioniško gyvenimo ir mokinystės temai. „Kai krikščionys iki galo įsipareigoja sekti paskui Jėzų Kristų, iš tiesų tampa druska, šviesa ir raugu pasaulyje, subrandina gausių vaisių“, - sakė popiežius, pateikdamas ir tokių vaisių pavyzdį. Tai jo Medeljine aplankyti vaikų ir jaunuolių globos namai, priglaudę daug tų, kurie pilietiniame konflikte neteko artimųjų, suteikę jiems galimybę atrasti naują šeimą, kur bus mylimi, apsaugoti ir lydimi. Kiti regimi vaisiai yra pašaukimai į kunigišką ir vienuolinį gyvenimą, kuriuos jis galėjo padrąsinti ir palaiminti atskirame susitikime.

Kalbėdamas apie paskutinį kelionės etapą, Kartachenos mieste, Pranciškus priminė 17 amžiaus jėzuitą šventąjį Petrą Claverą, vergų apaštalą, kuris čia palaidotas. Šios dienos tema buvo „žmogaus asmens ir jo pamatinių teisių rėmimas“. Petras Claveras ar, mums artimesniais laikais, šv. Marija Bernadeta Butler, atidavė savo gyvenimą skurdžiausių, atstumtųjų labui ir tokiu būdu parodė tikrosios revoliucijos – ne ideologinės, o evangelinės – kelią, kuris iš tiesų išlaisvina asmenis ir visuomenę iš vakarykštės vergovės ir šiandienos vergovės, kuri, deja, egzistuoja. Šia prasme žengti „pirmą žingsnį“ reiškia prisiartinti, pasilenkti, paliesti sužeisto ir apleisto brolio kūną. Padaryti tai su Kristumi, Viešpačiu, tapusiu vergu dėl mūsų. Dėl jo yra vilties, nes Jis yra gailestingumas ir taika.

Savo apžvalgą Pranciškus užbaigė žodžiais: „iš naujo patikiu Kolumbiją ir jos mylimą tautą Čiguingiros Dievo Motinai, kurią galėjau pagerbti Bogotos katedroje. Su Marijos pagalba kiekvienas kolumbietis gali kiekvieną dieną žengti pirmą žingsnį link brolio ir sesers, tokiu būdu kartu kurti, dieną po dienos, taiką meilėje, teisingume ir tiesoje“. (Vatikano radijas)