Pranciškus papildė kanonų straipsnį, liečiantį liturginių tekstų vertimus

Paskelbtas apaštalinis laiškas Motu proprio forma „Magnum Principium“, kuriuo popiežius papildo kanonų teisės 838 straipsnį, patikslindamas Šventojo Sosto ir pavienių vyskupų konferencijų kompetencijas, aiškiau įvardydamas vyskupų konferencijų teisę adaptuoti ir patvirtinti liturginius vertimus. Pakeitimai padaryti pasitarus su šiam klausimui suburta Vyskupų ir ekspertų komisija.

Paaiškinamajame Motu proprio tekste primenamas svarbus principas, patvirtintas Vatikano II Susirinkimo, pasak kurio, vyskupams tenka nelengvas uždavinys į liturgiją įtraukti vietinę kalbą ir tvirtinti liturginių knygų vertimus.

Lotynų tradicijos Bažnyčia suprato savo liturginės kalbos, amžiams bėgant naudotos visame pasaulyje, dalinio praradimo auką, tačiau noriai sutiko, kad ir kitos kalbos, taip pat pačiose apeigose, taptų dieviškus slėpinius švenčiančios Bažnyčios balsu, greta lotynų kalbos.

Tuo pat metu, aiškiai apie tai kalbėjus ir Susirinkimo tėvams, Bažnyčia gerai suprato vietinių kalbų naudojimo liturgijoje sunkumus. Viena vertus, reikėjo sujungti bet kokio amžiaus ir kultūros tikinčiųjų gėrį su jų teise sąmoningai ir aktyviai dalyvauti liturginiuose veiksmuose, esminėje Romos rito vienybėje. Kita vertus, vietos kalbos tik palaipsniui galėjo tapti liturginėmis kalbomis, kol panašiai kaip lotynų, sušvytės stiliaus elegancija ir sąvokų pilnumu, maitindamos tikėjimą.

Tad, primenama popiežiaus Pranciškaus potvarkyje, jau seniau egzistavo įvairaus pobūdžio liturginiai potvarkiai ar normos, kuriuos Apaštalų Sostas buvo nustatęs liturginių knygų vertimams į vietines kalbas. Juose išvardinti kriterijai buvo ir lieka naudingi bendrieji principai verčiant ir pritaikant liturginius tekstus, išlaikant nuoseklumą ir vieningumą. Svarbu pabrėžti, kad liturginis tekstas nėra vien komunikacijos priemonė. Tikintiesiems liturginė apeiga, liturginis žodis taip pat yra slėpinys, kuriame kalba pats Dievas.

Liturginių knygų ir biblinių tekstų vertimų tikslas yra skelbti tikintiesiems išganymo žodį paklūstant tikėjimui ir išreiškiant Bažnyčios maldą Viešpačiui. Reikia ištikimai perduoti tam tikrai tautai, jos kalba, tai, ką Bažnyčia norėjo perteikti kitam per lotynų kalbą. Ištikimybė ne visada gali būti lemiama pavienių žodžių, bet viso konteksto prasmės. Kai kurie terminai turi būti suprantami viso katalikų tikėjimo kontekste, nes kiekvienas liturginių tekstų vertimas turi atitikti nepažeistą doktriną.

Šiame ilgame darbe iškyla sunkumų tarp Vyskupų konferencijų ir Apaštalų Sosto. Tad reikia bendradarbiauti su abipusiu pasitikėjimu, budrumu ir kūrybingumu, ypač tarp vyskupų konferencijų ir Dieviškojo Kulto bei sakramentų disciplinos kongregacijos, kuri rūpinasi liturgija.

Arkivyskupas Arthur Roche, Kulto ir sakramentų kongregacijos sekretorius, savo komentare rašo, kad pakeitimų tikslas yra geriau apibrėžti Apaštalinio Sosto ir vyskupų konferencijų vaidmenis pagal jiems priklausančią kompetenciją, kurios skirtingos, bet papildančios vieną kitą. Tiek Apaštalų Sostas, tiek vyskupai turi dirbti dialogo dvasioje verčiant pagrindines knygas iš lotynų kalbos, pritaikant apeigas ir tekstus, tarnaujant Dievo tautos liturginei maldai.

Arkivyskupas atkreipia dėmesį į lotyniškus terminus „recognitio“ – pripažinimą, ar „confirmatio“ – pavirtinimą, kurie priklauso Apaštalų Sosto kompetencijai. Šie veiksmai yra daugiau už juridinį įteisinimą, jais yra įvertinama ir patvirtinama, kad pritaikymai išlaiko esminę vienybę su Romos apeigomis, kad jie ištikimai perduoda atraminius, pagrindžiančius tekstus, ypač kai kalbama apie svarbiausius, skirtus Eucharistijos aukai, kunigystės šventimams ir kitus. (Vatikano radijas)