Šv. Lauryno turtai daro turtingais amžinybėje

Perudžos arkivyskupas kardinolas Gualtiero Bassetti, Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, ketvirtadienį Šv. Lauryno  katedroje iškilmingai aukojo diakono ir kankinio liturginę šventę su diecezijos dvasininkais, pašvęstaisiais ir pasauliečiais. Ganytojas visiems priminė Šv. Lauryno tikėjimą ir mokymą, per šimtmečius perduotą ir išlikusį neapsakomai svarbų. Arkivyskupas homilijoje apžvelgdamas pastoracinės vizitacijos, trukusios ketverius metus, rezultatus dėkojo Viešpačiui už gerumo darbus, kuriuos tyliai kasdien daro centrinės Italijos Perudžos ir Čita della Pieve arkivyskupijos tikinčiųjų bendruomenė.

Šv. Lauryno šventė rugpjūčio 10-ąją siekia seniausius laikus. Pasak Romos martirologijos, šv. Leonas Didysis, garsusis penktojo šimtmečio pradžios popiežius, perdavė pagrindines žinias apie Romos vyskupijos diakoną Lauryną, „panorėjusį dalytis Romos vyskupo Siksto likimu taip pat kankinystėje“. Krikščionių persekiotojui imperatoriui Valerijonui reikalaujant atiduoti visus Bažnyčios turtus, diakonas į tirono rūmus atsivedė vargšus, kuriuos vyskupijos bendruomenė maitino ir šelpė iš surenkamos išmaldos.

Manoma, kad kankinys ir šventasis Laurynas, kilęs iš Ispanijos, aukščiau minėtojo krikščionių persekiotojo įsaku, trečią dieną po suėmimo buvo sudegintas gyvas ant grotų, galbūt 258 metais. Tikėtina, kad Laurynas, Romos arkidiakonas, vadovavęs vyskupijos labdarai, panašiai į tą, kurią dabartiniais laikais vyskupijose ir tarptautiniu mastu koordinuoja „Caritas“ organizacijos.

„Po trijų dienų, tikėjimu į Kristų jis įveikė liepsnas, o jo kankinystei pagerbti kartu į dangų nukeliavo taip pat kankinimo įrankiai. Jo kūnas palaidotas Romoje, Verano kapinėse, kurioms suteiktas kankinio vardas“, sakoma Romos martirologe.

Šv. Laurynas meistriškai mokėjo įkūnyti krikščioniškos meilės – „caritas“ – dorybę ir buvo pavyzdingas tikėjimo į Jėzų Kristų liudytojas. Meilė ir liudijimas, šv. Lauryno išgyventi su paprastumu ir džiaugsmingumu, sakė kardinolas Gualtiero Bassetti, yra kaip dvi didžiulės vėtrungės, nuo seniausių laikų orientuojančios krikščionių bendruomenės ir Bažnyčios gyvenimą.

Šv. Lauryno katedra Perudžoje yra diecezijos liturginio gyvenimo širdis, taip pat jos kartitatyvinių darbų, užgimstančių maldoje ir apmąstant Dievo Žodį, širdis.

Taip pat šios dienos liturginės šventės tekstai kalba apie pasiaukojimą, pasiaukojimą iki pat gyvybės paaukojimo taip, kaip buvo šv. Laurynui, kuris išdalinęs viską vargšams, paaukojo save kaip Dievui priimtiną deginamąją auką. Jėzaus sekimas įpareigoja visiškam savęs paaukojimui, kaip sėkla, kuri turi apmirti, kad sudygtų ir atneštų naują gyvenimą.

Vaisingos sėklos simbolyje matome Viešpatį. Jis užkastas giliai dirvožemyje prisikėlė šlovingai naujam gyvenimui; nesibaigiančiam gyvenimui, kuris pažadėtas visiems ištikimiems mokiniams, galintiems jau dabar ragauti naujosios tikrovės eucharistinėje duonoje, kuri yra Viešpaties mirties ir prisikėlimo vaisius. Apie tai šiandien priminė evangelistas šv. Jonas: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12,24).

Kardinolas pasidžiaugė, kad pastoracinės vizitacijos metu galėjo susipažinti su vyskupijos tikinčiaisiais, jų kasdienos ir darbų džiaugsmais ir vargais, artimo meilės darbais, kuriais stengiamasi padėti Dievo tautai, ypač stokojantiesiems, šeimoms, jaunimui, seneliams, ligoniams, bedarbiams, migrantams ir pabėgėliams, kvietė tikinčiuosius visu ryžtumu atmesti bet kokias modernios vergovės formas, elgtis atsakingai ir gerbti įstatymą, nepasiduodant nepagrįstam idealizmui, galinčiam pavirsti dramatiškais nesusipratimais. Arkivyskupas ir Italijos episkopato vadovas patikino, jog negalima sudaryti preteksto manyti, kad tie, kurie nuoširdžiai gelbsti pabėgėlius ir kitus į pavojų patekusius migrantus, bendradarbiauja su prekiautojais žmogaus kūnais. Kaip moko popiežius, turime kasdien ugdyti priėmimo ir susitikimo kultūrą prieš abejingumo ir atmetimo kultūrą.

Perudžios ir Čita della Pieve arkivyskupas Gualtiero Bassetti palinkėjo, kad tikinčiųjų širdys, kaip diakono ir kankinio šv. Lauryno, degtų meile Viešpačiui ir jo Bažnyčiai, kuri, jei ir neturi išorinių turtų, visuomet su savimi turi malonės turtus, t.y. vienintelį patikimą kapitalą, galintį padaryti mus turtingus amžinybėje. (Vatikano radijas)