Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) teigiamai įvertino gegužės viduryje Europos Parlamente priimtą rezoliuciją dėl maisto švaistymo.
Pačiame rezoliucijos tekste išvardinta daug duomenų ir argumentų, kurie iliustruoja maisto švaistymo problemą: Europos Sąjungos valstybėse narėse per metus iššvaistoma apie 88 milijonus tonų maisto, kuriam pagaminti reikėjo žemės, vandens, trąšų, darbo ir kitokių išteklių. Bendras nuostolis yra vertinamas net 143 milijardais eurų. Maistas išvaistomas tiek jo gamybos ir perdavimo grandyse, tiek namų ūkiuose ir šeimose. Pasaulio mastu, kaip rodo Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės ūkio organizacijos (FAO) skaičiavimai, maisto išvaistymas ar praradimas viršija milijardą tonų.
Tuo pat metu maisto trūkumą patiriančių, neretai badmiriaujančių asmenų skaičius pasaulyje siekia beveik 800 milijonų. Toje pat Europos Sąjungoje yra apie 55 milijonus asmenų, kurie neišgali kiekvieną dieną nusipirkti kokybiško, pilnaverčio maisto. Europarlamento rezoliucija ragina švaistymą mažinti, maisto perteklių panaudoti arba perdirbti, perduoti ten, kur jo trūksta. Valstybės narės raginamos imtis politinių, administracinių, mokestinių priemonių, kurios atitiktų tokius tikslus. Antai, kartais maistą pervežti ar dovanoti sutrukdo tik skirtingas etikečių rašymo būdas.
COMECE primena vieną popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi, kuriuo atkreipiamas dėmesys į didžiulį kontrastą tarp maisto švaistymo vienuose pasaulio regionuose ir jo trūkumo kituose. Šventasis Tėvas apie tai yra kalbėjęs ne kartą, nevengdamas ir aštrių pasisakymų.
Maisto švaistymas, pasak popiežiaus, yra platesnės „išmetimo kultūros“ dalis. Nereikėtų maistą ir vandenį suvokti vien kaip komercines prekes, nes jų reikia žmogaus gyvybei palaikyti. Jei pripažįstame žmogaus teisę į gyvybę, tai ar neturime pripažinti teisės į maistą ar vandenį, be kurių gyvybė neįmanoma? Iš krikščioniškojo tikėjimo perspektyvos, žemės ūkis yra dalis to rūpesčio žeme, kurį Dievas patikėjo žmogui: ne eikvojimui ir sugriovimui, tačiau atsakingam ir tvariam rūpinimuisi. Tačiau jei visko centre atsiduria pelno dievaitis, tada pateisinama maistą supūdyti tam, kad, pavyzdžiui, spekuliaciniu būdu būtų pakeltos kainos ir daugiau uždirbta.
Švaistyti maistą, yra pasakęs Pranciškus, reiškia tarsi vogti iš kitų. Nors dažnai tai vyksta sistemos lygiu, tačiau kiekvieno asmens sąmoningumas apie šią problemą jau būtų didžiulis pasiekimas. Maisto išmetimas neturi tapti „normaliu įpročiu“. Popiežius taip pat pastebėjo, jog kartais maisto tiekimas humanitariniais tikslais yra labiau biurokratiškai apsunkintas, nei ginklų pardavimas, maisto suteikimas ar nesuteikimas yra kartais pats panaudojamas kaip ginklas prieš bendruomenes. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |