Popiežius Al-Azharo universitete: smurtas Dievo vardu niekina Jo vardą

„Taikos piligrimas taikos Egipte“. Penktadienį ir šeštadienį popiežius Pranciškus lankosi Egipto sostinėje. Popiežiaus lėktuvas Kairo oro uostą pasiekė apie 15 val. Lietuvos laiku. Po trumpo neformalaus pasisveikinimo, popiežius ir jį lydintys asmenys atvyko į prezidentūros rūmus, kur įvyko oficialus sutikimas. Popiežius Pranciškus ir Egipto prezidentas Al-Sisi valandėlę privačiai pasikalbėjo. Oficialios kalbos šia proga nebuvo sakomos, nes popiežiaus vizito pirmosios dienos programoje buvo numatytas dar vienas susitikimas su prezidentu ir Egipto valdžios atstovais.

Po vizito pas prezidentą popiežius atvyko į senąjį ir musulmonų sunitų visame pasaulyje gerbiamą Kairo Al-Azharo universitetą, kuriame šiomis dienomis vyksta universiteto imamo Ahmado Al-Tayyibo iniciatyva surengta konferencija apie religijas ir taiką. Ahmadas Al-Tayyibas, Al-Azharo universitetui vadovaujantis nuo 2010 m., pagarsėjo ir kaip ryžtingas islamo fundamentalistų Egipte priešininkas, ir kaip vienas pagrindinių nuosaikaus islamo lyderių pasaulyje, siekiančių, kad religija nebūtų suprantama kaip politinė ideologija. Tai jis pakartojo ir konferencijos metu sakytoje kalboje, kuria pasveikino į Al-Azharo universitetą atvykusį popiežių Pranciškų. „Visų pirma, - sakė Al-Azharo imamas, - turime išvaduoti religiją nuo neteisingų sampratų, nesusipratimų, melo, kurie kursto konfliktus, sėja neapykantą, sukelia smurtą“. Kiek anksčiau šią dieną konferencijoje kalbėjęs Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus savo ruožtu sakė, kad religijų patikimumas priklauso nuo to, kokia jų laikysena žmogaus laisvių ir orumo atžvilgiu, koks indėlis į taikos kūrimą“.

Popiežius, kreipdamasis į Al-Azharo universiteto vadovą ir visus konferencijos dalyvius – musulmonus ir krikščionis – savo gana ilgą kalbą pradėjo primindamas, kad Egiptas yra vienas pirmųjų pasaulio civilizacijos židinių, kad nuo pat seniausių laikų Nilo pakrantė buvo civilizacijos sinonimas ir kad šios žemės gyventojai jau tada puikiai suprato koks svarbus pažinimo ugdymas ir žinių perdavimas. Ir šiandien turime žinoti, kad nebus taikos be deramo jaunosios kartos ugdymo, sakė popiežius ir pirmoje savo kalbos dalyje palietė jaunosios kartos ugdymo svarbą.

Pagarbos ir dialogo ugdymas

Deramas jaunimo ugdymas neįmanomas, jei ugdymo procese deramai neatsižvelgiama į žmogaus prigimtį, visų pirma į žmogui įgimtą atvirumą kitiems ir dialogiškumą. Švietimas tampa gyvenimo išminties ugdymu, jei sugeba išskleisti visas geriausias savybes, glūdinčias pačiame žmoguje ir kylančias iš jo santykio su Dievu ir su visa aplinka, jei kuria savyje neužsidariusias asmenybes. Su tokia išmintimi kuriant ateitį nesiekiama kitiems primesti savo pažiūras, į kitą žiūrima kaip į savęs papildymą, ieškoma progų bendrauti ir dalintis, iš praeities mokomasi, kad blogis atneša tik blogį ir smurtas – smurtą. Ši išmintis į centrą stato žmogaus orumą, brangų Dievo akyse, žmogaus vertą etiką, nebijo kito žmogaus ir nevengia pažinimo plėtojimo, naudojant tas priemones, kurioms Kūrėjas mus apdovanojo.

Esame kviečiami, - sakė popiežius, - visi kartu eiti dialogo, ypač religijų dialogo keliu, būdami įsitikinę, kad ateitis priklauso taip pat ir nuo to kaip tarpusavyje bendrauja religijos ir kultūros. Šis dialogas turi vadovautis trimis fundamentaliomis taisyklėmis: pareiga gerai suvokti ir gerbti savo pačių tapatybę, drąsa gerbti kito tapatybę ir siekių nuoširdumu. Neįmanomas nuoširdus dialogas jei aiškiai nepasakome kas mes esame, jai aukojame savo tapatybę, pataikaudami pašnekovui. Taip pat ir nuo manęs skirtingas mano pašnekovas turi būti priimamas ne kaip priešas, bet kaip pakeleivis, tikint, kad mūsų visų gerovė priklauso nuo kiekvieno iš mūsų gerovės. Dialogas turi remtis ketinimų ir siekių  nuoširdumu, turi būti suvokiama ne kaip strategija siekiant šališkų tikslų, bet kaip kelias į tiesą, kuriuo kantriai einant lenktyniavimas virsta bendradarbiavimu.

Pagarbaus atvirumo ir dialogo ugdymas, pripažįstant pagrindines teises ir laisves, ypač religijos laisvę, yra geriausias būdas kartu kurti ateitį. Alternatyva susitikimo civilizacijai yra necivilizuotas konfliktas. Jei tikrai norime pasipriešinti neapykantą ir smurtą kurstančiam barbariškumui, turime palydėti jaunąją kartą brendimo kelyje, kad sugebėtų į blogį atsakyti gerumu, kad jaunimas būtų tarsi medžiai, suleidę tvirtas šaknis į istorijos žemę, augantys aukštyn kartu su kitais medžiais, kiekvieną dieną užterštą neapykantos orą paverčiantys brolybės deguonimi.

Smurtas nesuderinamas su religija

Savo kalboje Al-Azharo universitete popiežius Pranciškus paminėjo virš Egipto iškilusį Sinajų – „Sandoros kalną“, kuris primena, kad kiekvienai žemėje sudaromai sandorai būtinas ir Dangus. Tai labai aktuali žinia, matant pavojingą mūsų dienų paradoksą, kai vienur religija uždaroma privatumo sferoje, nepripažįstant jos kaip svarbaus žmogaus ir visuomenės gyvenimo dėmens, o kitur tuo pat metu nematoma skirtumo tarp religijos ir politikos sferų. Dvasios akimis žiūrėdami į Sinajaus kalną, matome Dievo įsakymų lentas, girdime visų laikų žmonėms skirtus „dešimtį žodžių“, tarp jų ir įsakymą „nežudyk“.

Dievas myli gyvybę. Jis nesiliauja mylėjęs žmogaus ir dėl to jį prašo atsisakyti smurto kelio, nes tai pamatinė bet kurios kitos sandoros žemėje sąlyga. Šio imperatyvo įgyvendinimas – tai visų pirma religijų užduotis, dėl to būtina, kad būtų atmestas bet koks smurto teisinimas religijos vardu. Smurtas nesuderinamas su autentišku religingumu. Mes, religijų lyderiai, - kalbėjo Pranciškus, - esame pašaukti demaskuoti tariamu sakralumu dangstomą smurtą, turime smerkti egoizmo absoliutinimą. Mūsų pareiga smerkti nesiskaitymą su žmogaus orumu ir teisėmis, turime kelti aikštėn visas neapykantos religijos vardu formas ir jas smerkti kaip stabmeldišką Dievo vardo niekinimą. Jo vardas yra šventas, jis yra taikos Dievas. Dėl to, tik taika yra šventa ir bet koks smurtas Dievo vardu niekina Jo vardą. Tačiau religijos ne tik pašauktos demaskuoti blogį, bet visų pirma kurti taiką. Ir šis jų pašaukimas šiandien ypatingai aktualus. Melskimės vieni už kitus, prašykime Dievą taikos malonės, bendraukime, ugdykime santarvę bendradarbiavimo ir bičiulystės dvasioje. (Vatikano radijas)