Prieš 80 metų paskelbta antinacistinė ir antirasistinė Pijaus XI enciklika

Netrukus, kovo 14-ąją, sukaks 80 metų nuo popiežiaus Pijaus XI paskelbtos enciklikos „Mit brennender Sorge“ 1937 metais. Kaip įprasta, enciklikos pavadinimu tapo pirmieji jos žodžiai, o šie iš vokiečių kalbos galėtų būti išversti  - „su degančiu susirūpinimu“.

Enciklika nors ir nemini nacionalsocializmo, yra aiškiai nukreipta prieš jį, prieš valstybės ir rasės kultą. Šiandien žinomos jos paskelbimo Romoje ir Vokietijoje aplinkybės.

1933 metais buvo pasirašytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir naujosios Vokietijos, dar nežinant, kad ji vėliau sukurs vieną iš baisiausių režimų žmonijos istorijoje. Tačiau jau tada buvo aišku, kad konkordatas, kuriame žadama gerbti katalikų ir Bažnyčios teises, gali neduoti jokių vaisių. Galima prisiminti, kad tuo metu Pijaus XI artimiausias bendradarbis, jo valstybės sekretorius, buvo kardinolas Eugenio Pacelli, kuris prieš tai apie dešimt metų ėjo apaštalinio nuncijaus Vokietijoje pareigas ir gerai žinojo situaciją valstybėje. Pasakojama, kad vienam britų diplomatui paklausus kardinolo Pacelli ar Vokietija gerbs konkordatą, šis atsakęs – „Žinoma, kad ne. Bet tikimės, kad nepažeis visų punktų iš karto“.

Stiprėjantis režimas Vokietijoje pradėjo persekioti ir spausti tuos, kurie galėjo priešintis visuomenės transformacijai pagal jo ideologiją – tarp jų buvo katalikai ir kiti krikščionys. Buvo persekiojami pavieniai asmenys, katalikų asociacijos, spauda, mokyklos, dvasininkai. Daug ką byloja tai, kad per trejus ar ketverius metus nuo konkordato pasirašymo Šventasis Sostas Vokietijai pasiuntė keliasdešimt protesto notų dėl susitarimo pažeidimo, neskaičiuojant daugybės pačių Vokietijos katalikų hierarchų protestų. Buvusį klimatą gerai iliustruoja Ericho Klausenerio, politiko, aukšto rango pareigūno ir „Katalikų akcijos“ pirmininko, kelis kartus viešai kritikavusio režimą, nužudymas, kaip ir dešimčių kitų, 1934 birželio 29-30 dienomis. Nacių smogikų būrys jį nušovė jo kabinete.

1937 metų pradžioje Vokietijos vyskupai atvyko į Romą susitikti su popiežiumi ir tai tapo proga paprašyti dar vieno ir aiškaus to, kas vyksta, pasmerkimo. Teksto juodraštį parengė Miuncheno kardinolas Michael von Faulhaber, turėjęs tai padaryti itin slapčia. Šis juodraštis tapo enciklikos pagrindu, pačiam popiežiui jį aptarus su jau minėtu kardinolu Pacelli ir papildžius.

Pijus XI oficialiai tekstą pasirašė kovo 14, o kovo 21 dieną jis buvo perskaitytas viešai, iš Vokietijos katedrų ir kitų bažnyčių sakyklų. Encikliką išgirdo daugybė žmonių, nes tądien buvo švenčiamas  Verbų sekmadienis. Beje, tai nebuvo lengva, nes nacistinis režimas jau kontroliavo didžiąją spaudos dalį. Tekstas buvo diskretiškai  atsiųstas į Vokietiją, į įvairias vyskupijas ir buvo išspausdintas patikimose spaustuvėse 300 tūkstančių kopijų. Italijoje, kurioje taip pat valdė fašistinis Mussolinio režimas, apie encikliką buvo pranešta per to paties Pijaus XI 1931 metais įsteigtą Vatikano radiją. Kaip galima atspėti, Vokietijos režimas neliko patenkintas – buvo uždaryta keliolika spaustuvių, buvo daug areštų.

Enciklika „Mit brennender Sorge“ apibūdindama Katalikų Bažnyčios situaciją to laiko Vokietijoje mini „tragišką situacijos rimtumą ir negirdėtą spaudimą tikintiesiems“. „Su spaudimu, slaptu ar akivaizdžiu, su gąsdinimais, su ekonominės, profesinės, pilietinės ar kitokios naudos perspektyva, katalikų prisirišimas prie tikėjimo, ypač kai kurių katalikų valdininkų klasių, patiria tiek neteisėtą, kiek ir nežmogišką prievartą“, rašo Pijus XI, vėliau pridurdamas, kad nenori tapti kaltu dėl „tylos“ ir neaiškumo.

Ir, kalbant apie tuometinę rasistinę režimo ideologiją, aiškumo netrūksta. Rašoma enciklikoje: „jei rasė ar tauta, jei valstybė ar tam tikra jos forma, jei valstybės galios atstovai ar kiti pamatiniai žmogiškos visuomenės elementai turi natūralioje tvarkoje esminę ir pagarbos vertą vietą; (tai) tas, kuris juos atskiria nuo šios žemiškų vertybių skalės, iškeliant iki aukščiausios normos, virš religinių vertybių, sudievinant juos per stabmeldišką kultą, iškraipo ir suklastoja tvarką, Dievo sukurtą ir duotą, yra toli nuo tikro tikėjimo į Dievą ir (tikėjimui) atitinkančio gyvenimo sampratos“.

Galima pridurti, kad po Pijaus XI mirties apaštalo Petro valties vairas buvo patikėtas kardinolui Pacelli, išrinktam 1939 kovo 2-ąją ir priėmusiam Pijaus XII vardą. Tų pačių metų spalį, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, „tamsybių valandai“, pasak popiežiaus Pacelli, buvo paskelbta jo pirmoji enciklika „Summi pontificatus“ apie jo pontifikato programą. Pateikdamas savo analizę apie tas klaidas, kurios tautų taikų sugyvenimą padarė beveik nebeįmanomu, Pijus XII pirmiausia pamini ir iškelia – „pamiršimą žmogiško solidarumo ir gailestingumo įstatymo, kuris diktuojamas ir duodamas tiek visų žmonių bendros kilmės ir racionalios prigimties lygybės, kad ir kokiai tautai priklausytų, tiek Jėzaus Kristaus atpirkimo aukos (...)“. Šie žodžiai iliustruoja tęstinumą tarp jo ir jo pirmtako. (Vatikano radijas)