2017-02-17 16:51:00

Dialogas, globalizacija, migracija. Popiežiaus kalba Romos Trečiajame universitete


Popiežius Pranciškus penktadienį priešpiet aplankė Romos Trečiąjį universitetą. Tai „jauniausias“ iš trijų Romos valstybinių universitetų, įkurtas 1992 m., šiuo metu turintis apie 34 tūkst. studentų ir apie pusantro tūkstančio dėstytojų ir administracinių darbuotojų.

Į universiteto pagrindinę būstinę pietinėje Romos miesto dalyje, netoli Šv. Pauliaus bazilikos, atvykusį popiežių pasitiko rektorius su keliais kitais universiteto vadovais. Po trupo privataus pokalbio, sekė susitikimas su visos studentų ir dėstytojų bendruomenės atstovais, vykęs aikštėje. Popiežius atsakė į kelių studentų iš anksto pateiktus klausimus. Pranciškus pradėjo skaityti paruoštą kalbos tekstą, bet po kelių sakinių jį atidėjo į šalį ir savo kalbą tęsė ex promptu.

Pirmas klausimas popiežiui: Ką daryti matant vis daugiau smurto kasdieninio gyvenimo aplinkoje ir visame pasaulyje? Iš tiesų, sakė Pranciškus, šiandien žmonės dažnai kalba pakėlę balsą. Gatvėje ir namuose ne kalbama, bet šaukiama, ir daugelis su tuo jau apsiprato. Taip pat, ypač mūsų miestų gyvenime, matome kaskart daugiau skubėjimo, o kartu ir kaskart mažiau kantrybės bei pakantumo. Tas taps dedasi ir viso pasaulio mastu. Vyksta karas, - sakė Pranciškus ir vėl pakartojo jau ne kartą iš jo lūpų skambėjusį dabartinio pasaulio situacijos apibūdinimą – „vyksta trečiasis pasaulinis karas dalimis“. Tad ką gi daryti? Visų pirma šiek tiek nuleisti kalbėjimo toną. Mažiau kalbėti ir daugiau klausytis.

Pasak popiežiaus, yra daug priešnuodžių smurtui, tačiau pats svarbiausias yra dialogas. „Tu mąstai kitai negu aš. Gerai. Kalbėkimės!“ Dialogas suartina žmones, suartina širdis. Dialogas ugdo žmonių draugystę ir visuomenės draugingumą. Šiandien politika nusileido iki labai žemo lygio dėl to, kad trūksta dialogo. Prarandama atsakomybė už visuomenė ugdymą, už darnaus sambūvio kūrimą. O juk sambūvį kurti įmanoma tik dialogu. Dialogas – tai pirmiausia sugebėjimas išklausti savo pašnekovą. Kur nėra dialogo, ten įsivyrauja smurtas.

Čia, pasak popiežiaus, glūdi ir viena svarbiausių universiteto užduočių. Jau pats žodis „universitetas“ reiškia visumą, visuotinumą. Universitetas savaime turi būti dialogo vieta. Reikia ne tik lankyti universitetą, net klausyti ką sako dėstytojai, bet reikia ir dialogo, reikia atviros diskusijos. Pranciškus paminėjo ir vadinamuosius elitinius universitetus, kurie duoda labai siaurą, kryptingą išsilavinimą. Tačiau jei juose nėra dialogo ir diskusijos, jie nėra tikri universitetai. Jei yra tik mokyklos, ruošiančius žmones tarnauti tam tikram tikslui, tam tikrai ideologijai. O juk universitetas turėtų būti ir klausymas, ir dialogas, ir draugystė, sportas, žaidimas. Viskas kartu. Universitetas turi mokyti tiesos, gėrio ir grožio. Ir tai įmanoma tik keliaujant visiems kartu.

Toliau kalbėdamas apie dabartinę globalizaciją ir epochos kaitą, popiežius sugrįžo prie ir kitomis progomis kalbant šia tema naudoto „poliedro“, daugiasienio įvaizdžio. Pasak popiežiaus, būtų klaida jei globalizaciją suvoktume kai rutulį, kurio paviršiuje kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo centro. Nebūtų jokių skirtumų, viskas būtų vienoda. Globalizuotą pasaulį turime suvokti kaip daugiasienį, kuriame skirtingos dalys sudaro darnią visumą. Globalizacija turi būti „poliedriška“ – vienybę turi sudaryti skirtingi žmonės, rasė, šalys ir kultūros, išlaikančios savo tapatybę. Tai, savo ruožtu, sutampa ir su universiteto pašaukimu siekti darnos tarp skirtumų. Manau, kad didžiausias šiandien mums gresiantis pavojus, sakė popiežius, tai vienodinanti ir skirtumus naikinanti globalizaciją. Mes esame vienos žmonių šeimos nariai ir tai yra mūsų vienybės pagrindas, tačiau turime kurti vienybę gerbdami mūsų skirtumus.

Popiežiaus kalboje paliesta ir migracijos problema, kuri dažnai įvardijama kaip kelianti grėsmę Europos tapatybei. Beje, apie tai popiežius kalbėjo atsakydamas į jaunos sirės Nour Essa užduotą klausimą. Ši dabartinė Romos Trečiojo universiteto studentė kartu su savo šeima ir kitais migrantais atvyko į Italiją kartu su popiežiumi pernai pavasarį grįžtančiu iš Graikijos Lesbo salos.

Popiežius sakė, kad kalbant apie žmonių migracijos ir Europos tapatybės sąsajas reiktų atsiminti, kad dauguma dabartinių kultūrų kitados susiformavo žmonių migracijos dėka. Pranciškus paminėjo ir savo gimtąją Argentiną, kurios beveik visi gyventojai yra migrantų palikuonys. Į migraciją reikėtų žiūrėti ne tik kaip į grėsmę, bet kaip į iššūkį. Ką reikia daryti kai susiduriame su žmonėmis, bėgančiais nuo karų ir bado? Koks būtų idealus sprendimas? Idealus sprendimas būtų padaryti taip, kad nebūtų karų ir bado. Kitaip tariant, reikia daugiau investuoti į taiką, padėti žmonėms susikurti sąlygas savo šalyse ramiai gyventi ir užsidirbti pragyvenimui. O ką daryti, kai vis dėlto to žmonės yra priversti migruoti, kai bėga nuo smurto ir skurdo? Visų pirma, - sakė popiežius, - turime juose matyti mūsų brolius ir seseris – vyrus ir moteris, kaip mes. Antra – kiekviena šalis gali priimti tiek imigrantų, kiek leidžia jos galimybės. Reikia ne tik priimti, bet ir integruoti.  Reikia sudaryti sąlygas išmokti kalbą, susirasti būstą ir darbą. Popiežius paminėjo iš Lesbo salos kartu su juos į Romą atskridusias pabėgėlių šeimas. Kai po kelių mėnesių jis pasikvietė jas pietų, vaikai jau kalbėjo itališkai. Paminėtas ir kitas pavyzdys: Švedijoje gyvena 9 milijonai žmonių, kurių arti dešimtadalio yra integruoti migrantai ir jų vaikai. Tarp jų yra nemažai iš Lotynų Amerikos nuo karinių diktatūrų pabėgusių žmonių. Tačiau šiandien jie yra švedai. Naujieji švedai. Popiežius prisiminė ir pernykštę savo kelionę į Švediją, kur jį pasitikusi vyriausybės narė  buvo gimusi mišrioje švedo ir imigrantės šeimoje.

Reikia priimti, palydėti, integruoti – tuomet migracija nekels pavojaus tapatybei. Reikia duoti ir priimti kultūrą - tuomet migracija nekels grėsmės, - sakė Pranciškus. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.